Piktžolių apsauga ?!

Piktžolėmis plačiąja prasme vadinami augalai, kurių egzistavimas susietas su žmogaus veikla, nors jos specialiai nėra auginamos. Žmogaus veiklos įtakoje atsiradusiuose plotuose auga sinantropiniai augalai (gr. syn – kartu, anthropos – žmogus). pagal J. Tučiauskaitę (2012), tokie augalai gali būti skirstomi į keturias pagrindines grupes:

1) dirbamųjų laukų piktžolės (arba piktžolės siaurąja prasme), kurios savaime plinta įvairių kultūrinių augalų pasėliuose, mažina jų derlių ir blogina kokybę;

2) kitų žmogaus gyvenamosios aplinkos buveinių (panamių, patvorių, šiukšlynų, sąvartynų) piktžolės;

3) pakelių piktžolės, augančios kelių ir takų pakraščiuose, gyvulių stovyklavietėse, įvairiose mindomose ir trypiamose vietose;

4) pusiau natūralių ir natūralių ūkinių naudmenų (kultūrinių pievų, miškų) piktžolės, kurios pievose mažina žolyno vertę (mažai maistingos, nuodingos ar žalingos gyvuliams), o miškuose išauga kirtimuose ar kitose žmogaus poveikį patyrusiose vietose ir trukdo atželti miškui.

Segetalinėmis piktžolėmisvadinamos dirbamų žemių (pasėlių, pūdymų, sėtinių pievų ir ganyklų) piktžolės (lot. segetalis – pasėliuose augantis).

Ruderalinėmis vadinamos piktžolės, kurios auga specialiai neįdirbamose antrinėse antropogeninės kilmės buveinėse: prie šiukšlių ir kitų atliekų sankaupų, prie pastatų, patvoriuose, kiemuose,  šalikelėse, prie geležinkelių, apleistuose dirvonuose, dykvietėse, griuvėsiuose (lot. rudus – sugriuvusių namų laužas, šiukšlės).

Segetalinės piktžolės mažina žemės ūkio kultūrų derlingumą, laistymo efektyvumą, kartais piktžolės visiškai nustelbia, užtemdo ar net išguldo javus, užkemša drenažo sistemas. Sunokusios piktžolių sėklos užteršia grūdus, mažina jų prekinę ir maistinę vertę, o esant didelei nuodingų piktžolių sėklų priemaišai, grūdais ir jų produktais gali netgi apsinuodyti žmonės ir gyvuliai.

Nevalia nuvertinti jų teigiamo poveikio aplinkai ir žmogui: jos yra maistas ir buveinė gyvūnams, kai kurių rūšių piktžolės yra vaistiniai ir medingi augalai, turintys vitaminų, eterinių aliejų, dažomųjų medžiagų. Su gausiai išplitusiomis piktžolėmis būtina kovoti, bet retąsias privalu saugoti ne vien dėl įvardintos vertės, bet ir dėl neatskleistų jų savybių, pavyzdžiui, nežinia kuris augalas gali tapti nepamainomo vaisto žaliava ar maistas augančiai žmonių populiacijai ateityje.

Lietuvoje žinoma apie 420 rūšių piktžolių: 270 rūšių segetalinių ir 150 rūšių ruderalinių. Kai kurios piktžolės per tūkstančius metų taip prisitaikė prie kultūrinių augalų, kad gamtoje atskirai nuo jų neaptinkamos. Kai kurios piktžolės nyksta dėl pažangių javų auginimo technologijų: sėjamosios medžiagos valymo, efektyvių cheminių preparatų, pasėlių struktūros. Dažniausiai retųjų piktžolių priebėga lieka tik ekologiniai ūkiai ir botanikos sodai.

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos ir ekspozicijoje auginamos:

phoca thumb l dirvin nariuot

Dirvinė nariuotė (Polycnemum arvense)

 

šerardija

šerardija

Dirvinė šerardija (Sherardia arvensis)

 

Projektą finansavo Šiaulių miesto savivaldybė:

savivaldybės logo

savivaldybės logo