Pratarmė Inter-studia humanitatis – tai modernus integralios humanita­rinės pakraipos žurnalas (preciziškai kalbant jį reikėtų vadinti tęstiniu mokslo leidiniu), siekiantis puoselėti bei plėtoti šiuolaikinius interdisciplininius filosofijos ir literatūrologijos, sociokultūrinės an­tropologijos ir menotyros tyrinėjimus, apmąstymus, eksperimentinius modelius. Šiame mokslo žurnale kviečiama rašyti struktūralizmo ir poststruktūralizmo, postmodernių interpre­tacijų ir polimetodologiz­mo, kultūros ir postkolonializmo studijų, feminizmo ir kino kritikos, kvir ( queer) teorijų ir psichoanalitinių interpretacijų, neomitologijos, įsivaizduojamos teologijos ir kito­mis panašiomis temomis. Žurnalo tikslai: integruoti, transfor­muoti, deformuoti humanitarines discip­linas, inicijuoti naujus tyri­nėjimus ir projektus, atsiliepiant į infor­macines, technologines, politines pasaulio permainas, į globalizacijos iššūkius. Tiesa, žur­nale bus siekiama išlaikyti ir tą iniciatyvą, tuos konceptualius, idė­jinius proveržius, tą vertybių saugą, kuri tradiciškai siejama su humanistiniais idealais. Šešėlis, kuris pastaruoju metu pritemdė ant amžių laurų tebe­snūduriuojančią humanistiką, kviečia ieškoti naujų kalbėjimo būdų, naujų metodų, siekti naujų teorinių proveržių, kurie žadintų „snūdu­riuojančias sielas“ humanitariniam polėkiui, optimistinei kūrybai, entuziastingiems moksliniams bandymams. Laki vaiz­duotė ir erudi­cija, polimetodologizmas, metaforiniai apmąstymai, netradiciniai sprendimai ir nuolatinio proveržio stimulas turėtų daryti naująjį žurnalą patrauklų ne tik humanitarinių mokslų atsto­vams, bet ir tiems asmenims, kurie reaguodami į technologijos, informatikos ar sociali­nius iššūkius siekia vaizduotę ir protą lais­vinančių sprendimų, patys atlieka netrivialius filosofijos, antropo­logijos, literatūros ar meno kritikos bandymus. Inter-studia humanitatis – toks žurnalo pavadinimas pasi­rinktas neatsitiktinai. Tradiciškai terminas studia humani­tatis aso­cijuojasi su XV amžiaus Europos ir pirmiausia su humanistiniu Italijos, Flo­rencijos neoplatonikų sąjūdžiu, kuris siekė atverti sielas laisvam kūry­biniam skrydžiui po ilgų šimtmečių dogmatinio snaudulio, apgaubto scholastinių sam­protavimų aura. Tuo metu tiesiog pulsuote pulsuo­janti įvairovė ir pagarba protėviams, herojiškas entuziazmas ir revo­liucingi atradimai, originali kritika ir filosofinė poetika susiliejo į vieną reikšmingą sąjūdį, tapusį Europos kultūros atgimimo pradžia. To laikotarpio studia huma­nitatis jungė į vieną visumą literatūros kritiką, filosofiją, estetiką, pilietinę retoriką, laisvus religinius apmąs­tymus, tai vienu metu buvo ir ontologija, ir gnoseologija, ir estetika, ir retorika, ir kritika, ir vertimo teorija. Kita vertus, šiandien junginys studia humanitatis pirmiausia tiesiogiai asocijuojasi su klasikinėmis antikinės literatūros, filosofijos ir retorikos studijomis. Tokiu būdu terminas studia humanitatis šiandien yra stiprios tradicijos, ilgaamžės klasikos sinonimas. Tačiau svarstant žurnalo projektą taip pat pabrėž­tinai buvo aktualizuojamas ir radikalių kritikų JAV leidžiamas post­struktūralizmo, neopragmatizmo bei postkolo­nializmo žurnalas „Cri­tical Inquiry“, kurį laikome savo protomo­deliu, kritiniu sufleriu, konceptualiu „šantažuotoju“. Dėmesingesnis skaitytojas išsyk pastebės, kad renesansinės studia humanitatis, daugiausia dėmesio skyrusios Antikos gaivini­mui, ir ultramodernus „Critical Inquiry“, nuosekliai kritikuojantis europo­centrizmą, vadinasi, ir „antikocentrizmą“ – dvi iš pirmo žvilgsnio priešingos minties galaktikos. Tačiau Inter-studia hu­manitatis būtent ir siekia apimti šias tik iš pažiūros nesutaikomas tradicijas. Sielos gyvumas, minties skrydis, entuziazmas, pulsuo­janti gyvybė, erosas ir retorika – visa tai tvirtai jungia minėtus du polius, tarp kurių įsiterpti ir turėtume pretenzijų. Tiesiog jau ling­vistiškai provokatyvus žurnalo pavadinimo pradžios priešdėlis inter mus ir įpareigotų įsitraukti į Umberto Eco postmodernizmo aplinką, į Gilles’o Deleuze’o ir Fellixo Guattari rizomos disku­sijas, į Jacques Derrida differa(e)nce sūkurius, į hegemonizmo kri­tiką ir hibridiškumo invazijas. Lyginant su kitais Lietuvoje leidžiamais humanitarinės pa­kraipos žurnalais norėtųsi, kad Inter-studia humanitatisvienus tų žurnalų lenktų postmoderniu radikalumu ir drąsumu, kitus – aka­demiškumu, trečius – tolerantiškumu, dar kitus – interdiscipliniš­kumu ir polimetodologizmu. Integralumas, minties radikalumas, kritišku­mas turėtų būti šio žurnalo naujumo požymiai. Inter-studia humanitatisyra steigiamas ant jau susiklosčiu­sios produktyvaus bendradarbiavimo tarp Šiaulių universiteto Lie­tuvių literatūros katedros (dabar: Literatūros istorijos ir teorijos katedra), Filosofijos katedros ir Kultūrinės antropolo­gijos centro tradicijos pamatų. Tradicijos, kurią vainikavo ištisa serija origi­nalių interdis­ciplininių mokslo straipsnių rinkinių: „Miesto margi­nalijos“ (2000), „Kūnas lietuvių kultūroje“ (2000), „Kanonai lie­tuvių kultūroje“ (2001), „Fluxus: šiuo atveju“ (2002), „Mitai lie­tuvių kultūroje“ (2002), „Kelionių antropologija“ (2004). Pasta­rųjų leidinių ypatumas – bandymas diskutuoti ne apie istorines, o apie apibrėžtas teorines vieno ar kito dalyko problemas, remiantis plačiausiu analitiniu spektru: nuo istorinio konservatyvaus iki ribas laužančio postmo­dernaus. Iš esmės tai atitinka renesansinius studia humanitatis sąjūdžio idealus: varieta (įvairovės) ir diver­sitita (skirtumų gausos), kai yra laukiami ir sveikintini polimor­fiškumas, dialogiškumas, hete­rotopijos. Būtent toks skirtumų ir bendradarbiavimo tinklų puose­lėjimas, dėmesingumas žodžiui ir jo virsmams, atvirumas dvasios eksperimentams yra svarbios nau­jojo leidinio Inter-studia huma­nitatis gairės. Simboliška ir provakatyvu, kad Inter-studia humanitatis užgimsta Šiauliuose, vadinamajame Saulės mieste, garsėjančiame savo marginalumu ir nuolatiniu proveržio lūkesčiu. Kadaise Giordano Bruno šlovino soliarinį herojišką entuziazmą, Tomasso Campanella kalbėjo apie savo utopijų Saulės miestą, kuriame turėjo būti išaukš­tinti humanizmo idealai. Lietuvoje humanistinė simbolika apsiriboja Šiaurės Atėnų ir Lietuvos Jeruzalės vizi­jomis. Pusiau juokais galima pasakyti, jog Inter-studia humani­tatis projektas galėtų paskatinti „Šiaurės Florencijos“ neomitolo­giją, soliarinį neoutopizmą, „hero­jišką postmodernizmą“. Redaktorių kolegijos pirmininkas prof. dr.Gintautas Mažeikis
IDEA OF INDEPENDENCE IN THE AUTOBIOGRAPHIES OF THE LITHUANIANS Sigita Kraniauskienė The article is based on a sociological research conducted in 1995–2003 on the autobiographies of the Lithuanians. Presented narratives, remi­niscences, and historical memories cover a huge period of time – from the last decades of the XIX century to the end of the XX. Therefore auto­biographical texts enable us to examine personalized sensations of the most important and salient social, economic, political and value changes in Li­thuania during the XX century. The article considers how different social meanings are assigned to the idea of independence and how this idea func­tions as a core boundary marking different generations of the Lithuanians. Evaluation of an author’s relationship to the First Independence of Lithuania is frequently taken as a motive or ground for confession in autobiographical texts. Almost each narrator seeks to substantiate his/her entitlement to belong to new independent Lithuania. Despite generational differences in each autobiography written in 1995 people tried to find connections with the First Independent Republic of Lithuania. Identification of symbolic or real links works like a manifestation of ‘a right to belong’ to the Second Independent Republic of Lithuania. The idea of independence was used as one of the main elements of identity construction in autobiographies of the Lithuanians written in 1995. In the autobiographies of the first generation (born in 1910–1922) the idea is organically included as a context into life histories and don’t need additional reflections about its value. The second generation (born in 1923–1944) judges it as a moral challenge demanding for a definite stance toward the order of the First Independent Republic and to give a clear answer about his/her identity. Therefore, evaluation of relationship with the past among the authors of the second generation is uncompromising and present identity is directly connected with the decisions and choices made in the past. The third generation (born in 1945–1957) considers independence as something separating them from the previous generations. Lack of experience of the first independence on the one hand and new experience of the new social context of the second one on the other hand requests the third generation to consider its identity, may be the first time in its life, as well to define its relations with the past and present. Sigita Kraniauskienė Klaipėdos universitetas Sociologijos katedra el. p. sigitak@yahoo.com
PERMENENT TRANSFORMATION OF ETHICS INTO FORMS OF LIVING Gintautas Mažeikis The article contains an implicit suggestion that the anthropologist should focus on morality as an important area of study and that the philosopher should stop treating morality in isolation. Anthropology tends to include morality as an incidental part of other inquiries. Philosophy, on the other hand, tends to cut morality off from the framework of psychological and cultural processes; the result is a kind of deadlock in ethical theory. Philosophy can use the methods of anthropology to approach morality in more meaningful terms. The examples with detainees at Abu Ghraib prison in Iraq are analysed in the article. Prisoners of Abu Ghraib were tortured by physical means and cases of moral humiliation – from beatings to prolonged sleep and sensory deprivation of being held naked. This pattern of abuse did not result from the acts of individual soldiers. It resulted from the anthropological investigations of morality of muslims and decisions made by the Bush administration. The administration ignored the Geneva Conventions of 1949 to eviscerate many of their most important protections. These include the rights of all detainees in an armed conflict to be free from humiliating and degrading treatment, as well as from torture and other forms of coercive interrogation. The positive examples of permanent polemics between local morality and institutionalysed ethics will faun between subcultures and fashion of popculture. Both premises – institucionalysed ethics and anthropological and subcultual morality are important equally. The moral anthropology should be part of ethics classes at schools and only such way will open door for the development of applied ethics. Gintautas Mažeikis Šiaulių universitetas Filosofijos katedra, Kultūrinės antropologijos centras el. p. ginman@siauliai.omnitel.net