Iš Bavarijos. Ne apie futbolą, nors... Klaus Cäsar Zehrer Das Genie Diogenes Verlag AG Zürich, 2017, 649 psl.      Vokietijos nacionalinės rašytojų futbolo komandos („Autonama“) vidurio žaidėjas, vertėjas ir kultūrologas Klausas Cäsaris Zehreris (gim.1969,) gyvenantis ir kuriantis Berlyne, šiais metais debiutavo romanu Das Genie (Genijus, Diogenes, 2017). Autorius lig šiol rašė komiško pobūdžio knygas, publikavosi Naujosios Frankfurto mokyklos (Neue Frankfurter Schule) kontekste: drauge su Robertu Gernhardtu išleido poezijos rinkinį 555 komiški eilėraščiai iš 5 šimtmečių (555 komische Gedichte aus 5 Jahrhunderten), vaikiškų knygelių (Der Kakofant, Klett Kinderbuch, 2013) ir kt. Šis rašytojo kaip romanisto  debiutas — tragiška ir įstabi genijaus Williamo Jameso Sidžio biografinė gyvenimo istorija, rekonstruota iš daugiau nei šimto to meto dokumentų, sutikta ir įvertinta palankiai: lapkritį Vokietijoje Das Genie buvo nominuotas Bavarijos literatūros premijai (Bayerischer Buchpreis). Šis romanas  2017 metų grožinės literatūros nominacijoje aplenkė Wilhelmo Raabes literatūros premijajau įvertintą Petros Morsbach (gim.1956) romaną apie teisingumą ir tuos, kurie turi jį išsikovoti Justizpalast (Teisingumo rūmai, Knaus Verlag, 2017), o nusileido (žiuri rezultatu 2:1)  austrų rašytojo Franzobelio (gim. 1967) knygai, pasakojančiai apie skęstantį laivą, pavadinimu Medūza, įprasminančiu  mūsų visuomenę, — Medūzos plaustas (Das Floß der Medusa, Zsolnay, 2017). Į negrožinės literatūros trejetuką buvo atrinktos: Jürgeno Goldsteino (gim.1962) Blau (Mėlyna, Matthes & Seitz Berlin, 2017), Gerdo Koeneno (gim.1944) Die Farbe Rot - Ursprünge und Geschichte des Kommunismus (Raudona spalva: komunizmo ištakos ir istorijos, C. H. Beck, 2017). Nugalėjo Andreas Reckwitzas (gim. 1970), parašęs knygą  Die Gesellschaft der Singularitäten. Zum Strukturwandel der Moderne (Vienaskaitiškumo visuomenė. Apie modernumo struktūros kaitą,  Suhrkamp, 2017). Genijaus istorija pradedama pasakoti trečiuoju asmeniu 1886-aisiais, kai ukrainietis Borisas Sidis išsilaipina Niujorke. Kišenėje jis neturi nė cento, tačiau dega nenumaldoma aistra ir troškimu išvaduoti pasaulį nuo kvailumo ir karo — per švietimą. Po kelerių metų jis jau yra Harvardo absolventas, garsus psichologas ir jaunas berniuko tėvas. Borisas, remdamasis savo sūnaus pavyzdžiu, nori įrodyti, kad kiekvienas vaikas gali tapti genijumi, jei tik yra taikoma paties mokslininko sukurta speciali mokymo programa, vadinama Sidžio metodu (Sidis method).  Debiutinio romano centre — Boriso sūnus, reali istorinė asmenybė — ekscentriškasis matematikos genijus Williamas Jamesas Sidis (1898–1944). Jis — vunderkindas, laikomas pačiu protingiausiu žmogumi, kada nors gyvenusiu mūsų planetoje, jo IQ buvo aukštesnis nei 250. Būdamas vos pusantrų metų jis skaito laikraščius, šešerių su savo dėde filosofu diskutuoja apie Platoną, aštuonerių baigia vidurinę,rašo knygas, puikiai kalba lotyniškai, graikiškai, prancūziškai, rusiškai, vokiškai, hebrajiškai, turkiškai, armėniškai ir, žinoma, anglų kalba. To paties amžiaus jis sukonstruoja savo kalbą, kurios pagrindą sudaro lotynų ir graikų kalbos, nors ši kalba turi vokiečių, prancūzų ir kitų romanų kalbų elementų; ją pavadina vendergood kalba ir aprašo savo antroje knygoje Verdergood knyga (1906). Vienuolikos, jau studijuodamas Harvardo universitete, mokslininkams ir žurnalistams skaito savo mokslinį pranešimą apie ketvirtąją dimensiją. 1915-ais, būdamas septyniolikos, Sidis Rice universitete Hiustone dirba matematikos dėstytojo asistentu, bet greitai atsistatydina ne vien dėl to, kad buvo jaunesnis už pačius studentus, bet ir todėl, kad Sidis buvo taip nutolęs nuo  eilinio studento įprastinių studijų, kad nesuvokė, jog studentai negali net pradėti dirbti su jo knyga, nes paprasčiau nemoka skaityti senąja graikų kalba. Mat, jis  pats parašė knygą senąją graikų kalba, įsitikinęs, jog tai yra pats tikriausias ir vienintelis kelias mokytis ir suprasti matematiką, kadangi matematikos šaknys — Graikija. Gan trumpas ir labai jaudinantis Sidžio gyvenimas smulkmeniškai aprašomas romane iki pat karčios pabaigos. Pagrindinė šio biografinio romano išreikšta idėja  — konfliktas tarp ypatingo žmogaus ir jį norinčios išnaudoti aplinkos. Tragikomiškame romane pasakojama apie visuomenės baimėje gyvenantį žmogų. Sidis turėjo labai daug baimių, ypač bijojo savo tėvų, kurie nuo mažumės, nuo pačio pirmo jo klyksmo intensyviai gamino iš jo protingąją mašiną. Berniukas nebepakeldamas perdėm didelio visuomenės dėmesio ir  pernelyg disciplinuoto tėvų auklėjimo, labai anksti paliko namus, nutraukė bet kokį ryšį su tėvais, iki pat savo mirties visiškai nebebendravo su motina, atsiribojo nuo visuomenės ir gyveno vienišiaus gyvenimą tarp geležinkelių ir miestų planų, visatos aiškinimų. Būdamas keturiolikos jis susikuria 154 taisykles, kurių prisiekia laikytis visą gyvenimą, kaip antai, niekada nevesti ar apskritai užmegzti ryšį su moterimi, gyventi vienutėje ir pan. Jis manė, kad  šios jo susikurtos taisyklės bus laimingo gyvenimo receptas. Laimingu žmogumi Sidžio visgi nepavadintume. Sidis turi daug polinkių, gabumų, išskyrus tą vieną vienintelį – gebėjimą būti normaliu, gyventi paprastą gyvenimą. Toks kultūrologo, rašytojo K. C. Zehrerio tikrovės esmės atskleidimas, žmogaus laisvės skatinimas realios istorinės asmenybės gyvenimą daro itin patraukliu, įdomiu ir lengvai skaitomu pasakojimu. Tačiau romano socialinės kritikos karkase pasigendama literatūrinio grožio. Nors debiutinio romane pasakojimo stilius neabejotinai yra geras, tačiau naudojamos siužetinės klišės, dialogai konstruojami nepaisant vaizduojamo laikotarpio kalbėjimo manierų, žmonių įpročių ir elgesio, palyginimai traukiami iš šiuolaikinio konteksto, metaforos kiek prastokos ir pabodusios. Įtraukiamos ištisos straipsnių citatos iš to meto spaudos, kurios stiprina istorinės realybės įspūdį. Pritarčiau sociologo A. Gaižučio minčiai, kad grožio ir meno samprata yra perdėm emocinga. Šis tekstas nejučia įtraukia dėl lengvo ir atpalaiduojančio turinio, tačiau rašytojas nepateikia ambicingo teksto, nesiekia lavinti skaitytojo skonio, nepuoselėja kalbos grožio nei fonetinėmis ar leksinėmis figūromis, nors sutinkama viena kita grafinė poetikos preimonė. Išskyrus naudojamas lotyniškas mokslinės ar teisines frazės, tekste pasigendama kalbos įvairumo, skambumo, vaizdingumo. Tai, kad ši knyga buvo nominuota šiųmetinei Bavarijos literatūros premijai, rodo, kad labai svarbu atsijoti nepaliaujamą knygų srautą ir formuoti vertybes, atkreipti dėmesį į tam tikras opias visuomenės problemas, bet nereikėtų pamiršti, kad premijos nebūtinai yra esminis ir vienintelis rodiklis, nusakantis meniškai kokybišką kūrinį. Šiųmetinę Bavarijos literatūros premijos žiuri sudarė politologas ir sociologas Knutas Cordsenas (gim. 1972), teatrologė ir kritikė Thea Dorn (gim. 1970) bei filosofė, Vokietijos Kultūros radijo vyriausia redaktorė Dr. Svenja Flaßpöhler (gim. 1975). Bavarijos literatūros premija pirmą kartą buvo įteikta 2014-aisiais metais.  Grožinės ir negrožinės literatūros kategorijose kiekvienam laureatui įteikta po 10 000 eurų premija ir Niumfenburgeriško porceliano liūto statulėlė. Už viso gyvenimo pasiekimus Bavarijos ministrų pirmininkų garbės premija buvo skirta trimis kalbomis rašančiam erotikos ir vaikų literatūros autoriui, iliustratoriui Tomiui Ungereriui (gim. 1931). Premijos iniciatoriai — Vokiečių leidėjų ir knygynų sąjunga, rėmėjai — Bavarijos valstybinė ekonomikos ir medijų, energijos ir technologijos ministerija.  Debiutinis Klauso Cäsario Zehrerio romanas Das Genie (Genijus), kuriame negailima kritikos visuomenei, linkusiai viską spausti į normalumo rėmus,  buvo atrinktas į grožinės literatūros trejetuką, nes visgi daro ir darys poveikį įvairioms socialinėms grupėms. Šios knygos savitumas, giluminė pagrindinio veikėjo Sidžio tragikomiška psichologija, jo išgyvenimai ir sąveika su kitais žmonėmis turi galios padaryti pasaulį gražesniu.                             Regina Žemaitė, II kurso literatūrologijos magistrantė, 2017 gruodis
  Magiškoji Ilonos Ežerinytės tikrovė, arba kaip Algė sutiko eidą Ilona Ežerinytė Sutikti eidą Vilnius: Alma littera, 2016, 176 p. Eidas? Kas tai? Štai tokia pirmutinė mintis šovė galvon, kai bibliotekos knygų lentynoje aptikau Ilonos Ežerinytės knygą „Sutikti eidą“ (2016). Nusprendžiau nepasinerti į interneto platybes, o pirmiausia pamėginti surasti atsakymą, skaitydama patį romaną. Knygoje pateikto aprašymo nepakako, tad vedama smalsumo „pagūglinau“ ir sužinojau daugiau apie šią sąvoką. Taigi „eidas“ – tai filosofinis terminas, reiškiantis pavidalą, sąvoką ar idėją; jį plačiai savo filosofijoje vartojo Edmundas Husserlis – kaip „grynąją esmę“. Ir kas? Visgi čia nesigilinsiu į platesnę šio koncepto analizę. BET... ore kybo klausimas: kaip mes galime sutikti  kažkokį eidą? Pirmiausia  derėtų trumpai pristatyti Ilonos Ežerinytės kūrybą, mat ši autorė visai neseniai pradėjo savo kaip rašytojos karjerą. (Tačiau iš karto šovė į aukštumas!) Ji sužibėjo literatūrinėje padangėje išleidusi debiutinę pasakų knygą „Šunojaus diena“ (Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016), kurią IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) pripažino reikšmingiausiu praėjusių metų vaikų literatūros debiutu ir apdovanojo rašytoją Aldonos Liobytės premija.  Antroji autorės knyga – romanas ,,Sutikti eidą“ pelnė Prano Mašioto premiją. Pastarąjį romaną priskirčiau magiškajam realizmui, nes čia svarbią vietą užima fantazijos ir tikrovės sujungimas. Pagrindinė romano veikėja Algė (tikrasis vardas – Algina Zarytė) gyvena susikurtame fantazijų burbule, nes: a) taip saugiau, b) paįvairina realybę. Tačiau tai, deja, patinka ne visiems... Mergina sau ir visuomenei kelia klausimus. Argi negalima fantazuoti? Negi dėl šito tampama kitokiu? „Bet argi žmonės vienodi? Gal yra daugiau tokių, nepasitenkinančių realybe, tik Algė jų nepažįsta? Gal visos fantazijos nėra kokia liga, o atvirkščiai – kūryba? Kas pasakė, kurti galima tik muziką, tik paveikslus ar knygas, galbūt galima kurti VISKĄ? Jei sukuri simfoniją, tu – genijus, jei susikuri saulėlydį – ligonis. Bet ar tikrai?“ (p. 60) Tad pažvelkime į knygos turinį... Įprastoje paauglės kasdienybėje (santykiuose su tėvais, močiute, draugais ir mokytojais, mokykliniame gyvenime) pradeda vykti magiški, galima sakyti, net antgamtiški dalykai, tai susiję su tuo, kad Algė patiki Tarpinių Pasaulių egzistavimu. Tai kokia gi ta svajotoja Algė? Knygos herojė yra tyli klasės keistuolė, kurios nedomina „mergaitiški reikaliukai“: „ir žiemą, ir vasarą dėvėjo džinsus (tiesa, būtinai „Lewi’s“), avėjo sportbačius (tiesa, visada „Converse“), vilkėjo sportinius marškinėlius ir džemperį. Plaukus (kurie jau atrodė pašteto spalvos) rišo į uodegą, nemūvėjo apyrankių, nesidurstė ausų auskarams, neturėjo žiedų. Vienintelis papuošalas kabėjo ant odinės virvelės po kaklu. Tai buvo sidabrinė ažūrinė mandala.“ (p. 17). Dėl tokio savito stiliaus mergaitės močiutė tvirtino, kad „mergina, nedėvinti sijonų ir nenešiojanti papuošalų, negali atrasti savo moteriškosios tapatybės“ (Ten pat). Tačiau Algei nelabai rūpėjo būti patrauklia panele, jai „kėlė šypseną vakarinis (ar tik ne vakarykštis?) bendraklasių makiažas aštuntą valandą ryto, blizgios palaidinės, aptempti sijonukai ir storapadžiai aukštakulniai“ (Ten pat). Pagrindinė romano veikėja „įtikėjo, kad ne šiaip sau yra kitokia nei visi. Tas jaučiamas išskirtinumas ją kartais skaudino, bet ji stengėsi nereaguoti į pašaipias bendraklasių replikas („Žemė kviečia Algę, aliooo, kosmonaute“, – kai užsisvajodavo per pertrauką ar pamoką). Nors, tiesą sakant, niekas į Algę pernelyg nekreipė dėmesio, prie jos buvo priprasta kaip prie fikuso klasės kampe: yra – tai yra, bet ar kas pastebėtų, jei vieną dieną dingtų?“ (p. 41–42) Laimei, ji niekur nedingo... Be to, kaip manė jos tėvai, o labiausiai močiutė, Algė buvo nepaprastas žmogus, gimęs sekmadienį, šventųjų Mišių valandą, greitosios pagalbos automobilyje. Kaip bebūtų keista, būdama gal ketverių, išgirdusi greitosios sireną, mergaitė prisiminė savo gimimo dieną: „Čia kai aš išlindau. [...] Kai išlindau iš mamos. Taip grojo.“ (p. 42) Vaikinų fronte Algei sekėsi taip pat prastai: „patinki tol, kol esi tokia kaip visos: paprasta kvaila mergiotė, kikenanti iš girdėtų anekdotų, strapaliojanti šokiuose ir ištverianti seilėtus bučinius. Bet tik pabandyk prabilti apie savo sapnus, apie pasaulį, kurį sukūrė Dievas, apie knygas ar filmus, po kurių dvi savaites vaikštai kaip apsirūkiusi, apie meilę balandžiams ir katinams... Na, apie katinus užsiminti galima, tai daugmaž įsipaišo į normalios merginos paveikslą, bet apie kokius nors TIKRUS dalykus – nieku gyvu.“ (p. 34–35) Beje, veikėjai Algei nuo pat vaikystės atrodo, jog jos tėvai „būtų norėję kitokios dukters – linksmos, paklusnios, lipšnios, tokios, kurią galima per šeimos pokylį užkelti ant taburetės ir priversti dainuoti.“ (p. 60) Bet vieną dieną, visai netikėtai keistuole susižavi... Knygoje pasakojama, kaip Alginos pažintis mėgstamoje kavinukėje su įdomia moterimi Dalia apverčia jos ir taip keistą pasaulį aukštyn kojom, mat moteris įtikina ją, jog nereikia pasikliauti vien penkiais pojūčiais, nes egzistuoja daugiau nei viena tikrovė. Ji papasakoja paauglei apie Tarpinius Pasaulius ir jų gyventojus, aukštesnės sąmonės būtybes – eidus, kurie mielai padeda ir bendrauja su žmonėmis, jei į juos kreipiesi. Ponia Dalia sužinojo apie tai, radusi ir perskaičiusi prie psichologo kabineto knygelę „Trumpasis jungimas“, kurioje pateikta instrukcija, kaip parašyti ir išsiųsti laišką eidui, būtybei, kuri gali tam tikrą laiką atstoti geriausią draugą, jei jautiesi vienišas (jie yra žmonių priešingybės – juose tūno vien tik gėrio pradas). Šita moteris kaip tik šitaip ir jautėsi po vyro mirties... Ji paskolino Algei tą knygą, o mergaitė, vedama smalsumo, pagal visas instrukcijas parašė ir išsiuntė laišką į Tarpinius Pasaulius. Ji greitai sulaukė net dviejų eidų – Niko ir Visvaldo – vieno tikrojo, kito pseudoeido. Knygos veikėja netikėtai, skubėdama pakeliui į mokyklą, susipažįsta su gražiu vaikinu Niku. Merginą pakeri jo akys... Vaikinas užkalbina ją, mat neranda reikiamo namo numerio. Retai kas užkalbina Algę, ypač vaikinai, todėl ji supranta, jog Nikas (koks keistas vardas!) yra jai atsiųstas eidas – geriausias draugas mėnesiui. Be to, jų pažintis nenutrūksta, kadangi jis pakviečia ją po pamokų į pasimatymą. Nikas paprašo mėnesį neklausinėti apie jo gyvenimą, o praėjus šiam laikui jis pats viską papasakos. Tą pačią dieną Algė mokykloje susipažįsta su keistuoliu, neįgaliu vaikinu Visvaldu (ji pavadina jį Viksva – dėl jo liauno kūno) – perbalusiu, liesu moksliuku iš kitos mokyklos, kuris dalyvauja mokyklų mainų programoje, truksiančioje mėnesį. Pastarasis genijus (nors ir turi rimtų sveikatos problemų, žino viską ir gali protingai bei teisingai atsakyti į bet kokį klausimą) tampa jos projekto užduočių partneriu, o galiausiai – draugu. Paauglė įsitikinusi, jog Nikas yra eidas, mat būdama su juo atitrūksta nuo realybės, ištirpsta laike: „[t]as triukšmingas ydingas pasaulis egzistavo sau, o Algė – tarsi už šios realybės ribų. Rodėsi, kad sutikusi Niką ji kartu su juo persikėlė į kitokią erdvę, į gyvenimą, kurio nereikia taisyti, viskas ir taip tobula – pradedant išsiklaipiusiomis šaligatvio plytelėmis, baigiant šaltu lietumi kliokiančiu pavasario dangum... Pasaulis dviem. O visa kita – dekoracijos.“ (p. 107) Bet argi ne šitaip jaučiasi įsimylėjęs žmogus? Gal ji pagaliau sutiko savo gyvenimo meilę?.. O kaip dėl Visvaldo? Iš pradžių Algei jis atrodo kaip įkyrus landūnas, kuris puikuojasi savo nuostabą keliančiomis žiniomis. Tačiau laikui bėgant tarp jų užsimezga ryšys, mergaitė įsitikina, jog jos projekto draugas yra nuoširdus, atviras, jautrus, ištikimas ir visoks kitoks – žodžiu, geras žmogus. Mėnuo tirpsta ir Algė ima gailėtis įsivėlusį į šį žaidimą – kad fantazijos virstų realybe, mat jau greitai neteks savojo eido: „[a]k, kaip ji kadaise troško, kad fantazijos virstų tikrove! Kaip džiūgavo, atradusi Tarpinius Pasaulius, įžengusi į paslaptį! Kaip laukė to, kuris bus parinktas aukštesnių jėgų – artimiausio, geriausio draugo! Na, tai kas, kad jis eidas, ne žmogus! Patirti tikrą draugystę – be baimės, kad tave atstums, išduos, kad nepatiksi, – štai ko Algė troško. Ir gavo. O dabar susimoka.“ (p. 160) Ir šioje vietoje sustosiu – paliksiu skaitytojui intrigą... Kuris iš jų eidas – Visvaldas ar Nikas? „Sutikti eidą“ – tai knyga, skirta (14–29 metų) jaunimui, vyresniems paaugliams, kadangi autorė nevengia  naudoti sudėtingų terminų, raizgo filosofinę mintį. Skaitytojas turi turėti bent šiek tiek gyvenimiškos patirties, kad suprastų knygos turinį. Mano manymu, knyga verta jau minėtųjų apdovanojimų, mat ji savyje turi kažką tokio, kas skaitant nenoromis įtraukia ir nepaleidžia, supainioja fantazijų tinkle, apraizgo mintis, tu nebegali / nebenori paleisti knygos iš rankų. Skaitai... skaitai... Taip įtraukti skaitytoją ir privalo  gera, rimta literatūra. Rašytoja Ežerinytė yra žodžio meistrė, jos rašymo stilius  ir lengvas, ir turi galią bei svorį. Skaitant apima toks jausmas, lyg jai pats Aukščiausiasis būtų suteikęs neįkainojama dovaną – rašyti. Atrodo, jai taip lengva kurti, kaip kiekvienam iš mūsų kvėpuoti. Literatūrologijos magistrė Justė Povilaitienė 2017 m. liepa      
  Diagnozė – P A A U G L Y S T Ė Unė Kaunaitė Laiškai Elzei Vilnius: Alma littera, 2016, 176 p.   „Mano didžiausia vaikystės svajonė buvo užaugti, bet paskui praėjo...“ (Vytautas V. Landsbergis)   Visi be išimties išgyvenome itin mums patiems, tėvams ir aplinkiniams sunkų amžiaus tarpsnį – paauglystę. Visiems norėjosi (bent šiek tiek) laužyti taisykles, įrodinėti savo tiesą, vertę, išmonę, o labiausiai užaugti – tapti pilnamečiais. Neva tuomet prasidės naujas gyvenimas – galėsiu daryti tai, ką noriu. Tėvai neretai pasako: „palauk, kol sueis aštuoniolika“ (p. 99). Tačiau iki to laiko paauglys gali maištauti, elgtis neprognozuojamai, ieškoti savo tapatumo, tyčiotis iš kitų arba pats tapti patyčių objektu. Dažnai tėvams, mokytojams ir kitiems suaugusiems atrodo, kad paauglystė yra tam tikra liga, apsėdimas, negalavimas ar kažkoks kitas negatyvus vaiko būvis. Galiu drąsiai paneigti šią nuostatą: paauglystė – ne liga! Tai puikiai atskleidžia Unės Kaunaitės epistolinis romanas paaugliams „Laiškai Elzei“, pasirodęs 2016 metais. Kaip ši knyga, skirta paaugliams, atsidūrė mano – suaugėlės – rankose? Ogi visai (ne)tikėtai. Apie šią jauną rašytoją sužinojau, perskaičiusi jos knygą suaugusiems „Žmonės iš Alkapės“ (2014). Kadangi mane domina emigracijos procesai ir jų poveikis žmonių tapatybei, dėmesio sulaukė ir trečioji – recenzuojama – autorės knyga. Be to, pati autorė yra ragavusi emigranto duonos: ketverius metus studijavo Škotijoje, dar vienerius – Anglijoje (Kembridže). Kodėl pasirinkau šią knygą? Šia tematika kūrinių vis daugėja, tačiau literatūrologai kreipia nepakankamai dėmesio jų analizavimui ir interpretavimui. Juk paaugliai yra pati jautriausia visuomenės dalis, sulaukianti daugiausia neigiamų komentarų, negatyvaus aplinkinių požiūrio ir t. t. Kažkam reikia juos apginti, pateisinti jų elgesį... Laimei, rašytoja Kaunaitė ėmėsi šio vaidmens ir įgudusiai suguldė žodžius popieriaus lapuose. Kita pasirinkimo priežastis – pastebėjau, jog jaunam žmogui sunku susigaudyti šiuolaikinėje „knygų mėsmalėje“ ir išsirinkti tinkamą knygą. Bet didžiausias uždavinys – sudominti paauglį, kad jis iš viso skaitytų, mat aš nuoširdžiai tikiu, kad kartais nutinka taip, jog „atsitiktinai perskaityta gera knyga gali visam laikui pakeisti žmogaus likimą“ (E. M. Prevo). Romane „Laiškai Elzei“ jauna rašytoja vaizduoja pagrindinių knygos veikėjų aštuntokų – Gabijos ir Šarūno – trumpą gyvenimo epizodą, išryškindama didžiausias problemas, su kuriomis susiduria paaugliai – suaugusiųjų kontrolę ir jų nesupratingumą bei (ne)pritapimą prie bendraamžių. Romane tėvai ir mokytojai nesigilina į paauglių maišto, netinkamo elgesio motyvus, jų išgyvenimus, nesistengia surasti priežasčių, o iš karto smerkia ir baudžia. Tačiau negailestingiausi vieno kito atžvilgiu yra patys paaugliai. Tai vyksta ne tik mokykloje, kur jų elgesį kontroliuoja mokytojai ir psichologė, bet ir už jos ribų. Knyga sudaryta iš laiškų Elzei, kuriuos jai rašo Gabija, Šarūnas ir – knygos pabaigoje –  Albinas. Kas ta Elzė? Gabijai – tai dar motinos įsčiose mirusi jos dvynė sesuo, apie kurią jai papasakojo tėvai tik aštuntoje klasėje, Šarūnui – išgalvota teta iš Anglijos, Albinui – kažkokia Elzė, kuriai gali išsipasakoti visi paaugliai, nes suaugusieji jų nesupranta. Taip pat romane galima rasti tam tikrų dienoraščio elementų, kai kurie tie patys įvykiai pasakojami Gabijos ir Šarūno akimis, vietomis istoriją pasakoja visažinis pasakotojas. Šiame romane vaizduojama viena Vilniaus mokyklos aštuntokų klasė ir jų mokyklinis bei asmeninis gyvenimas. Dėmesio centre atsiduria Šarūnas – paauglys, gyvenantis su močiute. Jis yra pagrindinis knygos herojus ir „variklis“, dėl kurio ir pinama istorija. Jį „trumpam“ Lietuvoje paliko mama, kuri išvažiavo paskui jo tėvą į Angliją užsidirbti. Berniukas be galo ilgisi motinos, tačiau viduje tūnantis pyktis neleidžia atskleisti tikrųjų jausmų. Šarūno gyvenime tėvas atlieka labai mažą vaidmenį. Anot paauglio, „Tėtis yra keista sąvoka. Į Angliją jis išvažiavo, kai man buvo gal septyneri. Kartu išsivežė ir tą žodį su visomis prasmėmis. Dabar tėvas man yra pinigus siunčiantis žmogus“ (p. 110). Tėvams jaučiamas pyktis, kad jį paliko vieną, virsta maištu, kuris sukelia chaosą paauglio gyvenime. Iš tikrųjų Šarūnas yra protingas ir geras vaikas, tačiau abejingų, neatsakingų tėvų elgesys sukelia negatyvaus elgesio apraiškas. Jiems neįdomu, kad sūnus gavo pagyrimą ar dešimtuką, jie net  nesiklauso; jo tėvai tegirdi tik nusiskundimus, jog Šarūnas padarė tą, Šarūnas padarė aną,  laiko jį beviltišku. Likęs be tėvų priežiūros paauglys, maištaudamas ir siekdamas pripažinimo, priklausymo tam tikrai grupei, susideda su vietine savo rajono „chebra“, kuri užsiima nešvariais darbeliais – daugiausia vagystėmis ir chuliganizmu. Paauglys tampa šios gaujos nariu, kai  išdaužia automobilio langą ir pavogia iš jo rankinę. Tačiau Šarūnas jaučia kaltę, nes supranta, kad elgiasi netinkamai. Netikėtai jo dėmesį patraukia klasės draugė Gabija, kuri priverčia paauglį susimąstyti apie savo elgesį. Didelę įtaką Šarūnui daro ir mokykloje dirbanti psichologė, pas kurią jis privalo keliauti po kiekvieno nusižengimo. Ji vienintelė vaikino nesmerkia, bando prakalbinti, tačiau nepavykus to padaryti, pasiūlo jam savo mintis išdėstyti popieriaus lape, kurio jis neprivalo jai duoti skaityti. Šarūnas pamėgina ir jam palengvėja, nuo tada jis slapta pradeda rašyti laiškus tetai Elzei. Lygiagrečiai su Šarūno pasakojimu girdisi ir Gabijos monologas, minčių lietus, skirtas Elzei. Paauglė gyvena tipinėje šeimoje, kur motina ir tėvas reguliuoja mergaitės gyvenimą. Ji yra niekuo neišsiskirianti jauna panelė, kuri susiduria su eilinėmis problemomis: pykčiai su tėvais ir draugėmis, savęs paieškos, pažymiai, saviraiška ir t. t. Gabijos simpatijos sulaukia Šarūnas, kuris vaizduojasi esąs maištinga klasės siela, tačiau šis vaidmuo jam priskiriamas tarsi  savaime. Jie abu nueina į pasimatymą ir tarp jųdviejų užgimsta graži draugystė, kurią greitai užgesina Šarūno poelgis – jis įsivelia į muštines su klasės naujoku atsiskyrėliu, keistuoliu Albinu ir jį primuša (tiesa, pats Albinas išprovokuoja Šarūną pulti). Šį reginį stebi Gabija, kurią muštynės paveikia taip, kad ji stovi it įbesta ir negali nutraukti peštynių ir padėti Albinui, kuris jai taip pat patinka, bet ji vengia jo dėl klasės draugų požiūrio. Mergaitė išgyvena savotišką gėdą, todėl nebeatrašo Šarūnui į trumpąsias žinutes, vengia akistatos mokykloje. Deja, šis berniukų susirėmimas nepraslysta mokyklos bendruomenei pro akis, nes kažkas iš moksleivių filmavo jų muštynes. Šarūno tėvai gauna dar vieną progą nusivilti savo sūnumi, paburnoti  ir liepia persikelti į Angliją, kur jie galės juo pasirūpinti ir atvesti į doros kelią, kol dar nevėlu. Pasibaigus mokslo metams Šarūnas ir Gabija netikėtai susitinka, jiems atsiranda proga pasišnekėti po ilgos tylos. Berniukas pasiskundžia, kad jam teks per prievartą palikti Lietuvą: „Nenoriu ten važiuoti. [...] Man čia patinka. Patinka tos prispjaudytos laiptinės, su manimi nesisveikinanti pirmo aukšto kaimynė... Nenoriu kažkokių svetimų“ (p. 168). Gabija, jausdama Šarūnui šiltus jausmus, lepteli, jog jai gaila jo. Paauglys netikėtai supyksta, išrėkęs nemalonius žodžius dingsta tarp kiemų. Mergaitė lieka viena, ji trokšta pasukti laiką atgal, tačiau jau per vėlu. Ji liko be Šarūno. Tačiau... su Albinu, su kuriuo drauge lankys tą pačią gimnaziją ir pagaliau jai nebereikės slėpti nuo aplinkinių jųdviejų draugystės. Manyčiau, šią knygą skaitančiam paaugliui būtų naudinga atrasti ir pritaikyti romanų veikėjų patirtis pačiam sau. Akivaizdu, kad šiuolaikinė literatūra atspindi mūsų realybę, tad niekaip nepavyks išvengti tapatinimosi. Norėčiau pagirti autorę už itin vertingą patarimą – slaptų laiškų išgalvotam asmeniui rašymas. Tokia savirefleksija išties psichologiškai vertinga kiekvienam paaugliui, kai jam atrodo, jog jo niekas nesupranta, negirdi ir pan. Rašydamas laiškus paauglys gali kovoti su stresu. Manau, kiekvienam būna tokių dienų, kai nekenti viso pasaulio ir atrodo tuoj palūši. Tai tikrai puikus būdas iškrauti savo neigiamą energiją, o ne tuščiai pyktis su aplinkiniais. Rašydamas paauglys gali geriau suprasti, kas jis yra, kas jam iš tiesų patinka, kodėl jis pasielgė kaip nors vienoje ar kitoje situacijoje. Taip pat išdėstydamas mintis laiške jis gali išmokti džiaugtis mažais dalykais, paįvairinti savo dienas, o ne, pavyzdžiui, pasinerti į kriminalinį gatvės gyvenimą. Galbūt Šarūnas atrado Elzę truputį per vėlai?... Pro akis nepraslysta knygoje vartojama kalba. Jaunoji rašytoja Kaunaitė yra įvaldžiusi paauglių žargoną, išraiškingai aprašo įvairias situacijas, sugeba įsijausti ir perteikti ne tik moteriškas, bet ir vyriškas mintis, jausmus bei emocijas. Romanas sklandus, jį galima perskaityti vienu prisėdimu. Kaip švietimo mokslų ekspertė, autorė  įtikinamai atskleidžia opias mūsų švietimo sistemos ydas ir šiandieninės mokyklos realijas. Ši knyga 2013-aisiais buvo nominuota Paauglių metų knygos rinkimuose.Romanas „Laiškai Elzei“ yra skirtas jaunam skaitytojui, kuris ieško lengvo siužeto, nori turiningai praleisti laisvalaikį, atrasti save tarp kitų, tokių kaip jis. Ir čia aš įžvelgiau daugiau (turiu omenyje, knygos pristatymą ant viršelio) – tai ne vien romanas apie patyčias, tai daugiatemis lipdinys, subalansuotas paaugliams, bet tinkamas ir suaugusiesiems.   Literatūrologijos magistrė Justė Povilaitienė 2017 m. birželis          
  Smuiku raudančios mirusių namų sielos   Rodaan Al Galidi, Autistas ir pašto balandis, iš olandų kalbos vertė Birutė Avižinienė, Vilnius: Gelmės, 2015.        Nuo pat pirmojo sakinio užplūstantis slėpiningumo, slystančio laiko, keistumo, netgi švelnaus trenktumo pojūtis, patiriamas bežvelgiant į neįprastai mąstantį, save ir pasaulį jaučiantį, tiesiog kitaip, nei visuomenėje priimta, besielgiantį žmogų, Platono Valstybėje kadaise filosofiškai vadintą žmogumi su pažeistu sielos regėjimu. Tokį įspūdį kuria irakiečių kilmės olandų rašytojo Rodaan Al Galidi (g. 1971) romanas Autistas ir pašto balandis, už unikalią, meniškai, originaliai išplėtotą temą 2011 m. įvertintas Europos Sąjungos literatūros premija. Lietuvių kalba knygą itin mažu tiražu (vos 100 egz.) prieš dvejus metus išleido neseniai įsikūrusi leidykla „Gelmės“, šį savo subtilų, į prasminį kūrinio gelmiškumą orientuotą pavadinimą jau ne sykį spėjusi pateisinti. Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos ekspertų gerai vertinamos profesionalios olandų kalbos žinovės B. Avižinienės išverstas Autistas ir pašto balandis yra antroji šios leidyklos leidžiamos serijos „Kitoks romanas“ knyga. Prieš daugiau nei dešimtmetį panašią grožinės literatūros seriją apie netradicinius, ne kasdien sutinkamus veikėjus, keistus, slėpiningus jų gyvenimus, perteiktus itin savita garsių šiuolaikinių autorių rašymo maniera, buvo sumaniusi ir leidykla „Alma littera“. Serija vadinosi „Keista kolekcija“, bet, deja, kaip ir nemaža dalis kitų vertingų leidyklos idėjų, gyvavo neilgai – pasirodė vos keli ja paženklinti romanai.      Perskaityti šį trumputį romaną įkvėpė atsitiktinai atsiverstame puslapyje aptikta nepaprastai sužavėjusi, pagrindinio knygos veikėjo kitoniškumą akivaizdžiai liudijanti filosofinė mintis apie kraustymuisi iš miesto prekybos centrų motinos parsineštas įvairaus dydžio tuščias dėžes, į kurias smalsiai žvilgtelėjęs, sūnus paklausęs, ar Žaninė parduotuvėje nusipirkusi tuštumos? Tačiau pradėjusi atidžiai skaityti pirmąjį knygos puslapį, suvokiau, kad ne vien svarbiausias romano veikėjas yra ne toks, kaip visi. Keistų slėpinių kupini ir veik visi Nyderlandų šalies gyventojai, svarbiausius savo gyvenimo sprendimus priimantys mindami dviračio pedalus, kuriais jie įveikia visus šios šalies atstumus, o „[k]uo trumpesni atstumai – tuo didesnės paslaptys“ (p. 9), – atvirauja rašytojas, trokšdamas suintriguoti skaitytoją, ir jam šitai pavyksta. Dar viena nyderlandiečių paslaptis – sofos – savotiškos jų namų sielos. Turėdami ir didelių, negirgždančių lovų, kūno geidulius šio krašto gyventojai mieliau tenkina ant siaurų, nepatogių sofų. Ilsėdamiesi ant jų, vienos rankos pirštais jie gali glamonėti distancinį pultelį, kitos – bulvių traškučius, o kartais ant sofos pasirengę priimti ir vieną kitą lemtingą sprendimą. Todėl užėjus į bet kurią nyderlandišką sendaikčių krautuvėlę, be kitų įvairiausios vertės, formų ar dydžių daiktų čia galima išvysti ir gausybę senų, savo amžių atgyvenusių sofų, nusitrynusiu gobelenu, šiame našlaityne liūdnai belaukiančių savo būsimo prisikėlimo...      Nors Autistas ir pašto balandis parašytas paprastu, žaismingu stiliumi ir jį itin lengva skaityti, romanu mėgavausi neskubėdama, vis labiau įsisąmonindama, kad tai ne tiek knyga, kiek kelias, kurį privalau nueiti, siekdama geriau pažinti netradiciškai pasaulį, jo reiškinius, vertybes suvokiantį žmogų, kurio gyvenimo būdas daugeliui skaitytojų pasirodys, švelniai tariant, kuoktelėjęs, nenormalus, neatitinkantis dabarties visuomenės gyvenimo normų, jos elgesio modelių. Taip yra todėl, kad svarbiausias knygos personažas pradėtas miesto pakraštyje esančioje apleistoje pašiūrėje, žolės prisirūkiusiai septyniolikmetei per kolos šiaudelį į vidų įpūtus apsvaigusio gėjaus sėklos. Keistai užgimęs, šis Gertu vadinamas šiaudelio vaikas neįprastai ir auga, pripažindamas tik jam vienam įprastą tvarką, pasikartojimą ir nuspėjamumą; vengdamas akių kontakto; baimindamasis „mažų dalykų, tokių kaip mylavimas“ (p. 59); be artimų draugų, bendraklasiams, o visų labiausiai merginoms – tikras galvosūkis, visus dviprasmiškus dalykus suvokiantis ne perkeltine prasme, o paraidžiui. Žodinė Gerto raiška kartais panėšėja į genijaus, tačiau išvarginta kokio nors smalsuolio nesibaigiančio klausinėjimo, tampa pernelyg ribota, nebeįstengianti išpažinti jame slypinčios Gelmės, kurią Gertas neretai jaučia savy egzistuojant. Ir visgi jei ne konkretus knygos pavadinimas, ne vienam su autizmui būdingais požymiais giliau nesusipažinusiam skaitytojui tektų gerai pamąstyti, koks smegenų vystymosi sutrikimas, sumišęs išvien su genialumu, būdingas šiam vaikui. Ne tik „Sendaikčių krautuve“ pavadintoje pirmojoje romano dalyje, bet ir visame tekste nerasime pažeistą Gerto sielos regėjimą įvardijančio tikslaus medicininio termino „autizmas“, arba, pasak autizmo tyrinėtojos psichologės M. Rothenberg’os, „smaragdinių akių vaikas“. Rašytojas ryžtasi išpažinti tik tiek, kad Žaninė ilgainiui supratusi, jog jos sūnus, iki dešimtojo gimtadienio susilaužęs 65 procentus visų savo kaulų, o batus išmokęs užsirišti tik sulaukęs dvylikos, niekada nebus toks, kaip visi vaikai. Užsivėręs nuo aplinkinio pasaulio, laisvus po pamokų vakarus Gertas leidžia sendaikčių krautuvės gilumoje, prigrūstoje gausybės mirusių namų daiktų – buvę jų šeimininkai arba jau mirę, arba persikėlę gyventi į senelių namus. Aplinkinių vadinamas senienų pamišėliu, prišnerkštoje krautuvės kertėje, ant žeme atsiduodančio stalo didžiausias kvartalo atsiskyrėlis ardo mašinas, tarpusavyje jungia įvairius prietaisus arba taiso sugedusius, mintyse raktų skylutėmis ar pašto dėžutėmis graviruoja medines, drožinėtas duris, o kartais genialioje, be perstojo veikiančioje galvoje iš plieninių ar medinių kvadratėlių stato laiptelius neregimiems senienų užkampio gyventojams. Visi šio keistuolio vienystėje, vien tik daiktų-našlaičių aplinkoje leidžiami vakarai – nelyginant „paslaptingos kelionės į nesibaigiantį minčių, tampančių daiktais, ir daiktų, tampančių mintimis, pasaulį“ (p. 35). Sklaidydama pirmosios romano dalies puslapius, kažkodėl prisiminiau jaudinantį, šviesų liūdesį keliantį, „Nebula“ apdovanotą JAV rašytojo, psichologo D. Keyes’o romaną Gėlės Aldžernonui. Nors tai skirtingi tekstai – D. Keyes’o romano herojus gimęs su neįprastai žemu intelekto koeficientu, – visgi abiejuose galima įžvelgti kažkokį sunkiai įžodinamą bendrumą: abiejų veikėjų pasaulius gaubia slėpiningi, neperregimi ūkai.      Meniškiausia, originaliausiai estetiškai išbaigta antroji romano dalis „Gyvenimas“, pasakojanti apie iki tol į niekam nereikalingą senienų užkampio aparatą ar prietaisą panėšėjusio nuo visų atsiskyrusio keistuolio gyvenimo permainymą, įvykusį krautuvės sandėlyje, šalia dėžių Gertui išvydus numestą seną, nublukusį Antonijaus Stradivarijaus smuiką, sulaužytą ant jį paslėpusio krepšio pėdsaką palikusios kojos. Nuo tos lemtingosios akimirkos, Gertui atsargiai prisilytėjus prie sulaužyto instrumento ir išgirdus kasetėje įrašytą raudančio smuiko muziką, jo siela bei klaidūs, gūdūs smegenų tuneliai prisipildo šviesos, senienų krautuvės sienas išplečiančios iki begalinio, neaprėpiamo pasaulio, kuriame mirusių namų sofos genialiose vienišiaus rankose atgimsta garsiausiose pasaulio koncertų salėse skambančiais smuikais.      Pirmuosiuose romano puslapiuose skaitytoją įtraukiantis slėpiningas herojaus erdvės kitoniškumas išsaugomas ir visame kūrinyje: iš pradžių – tai pirkėjams, kaimynams ar šiaip atsitiktiniams smalsuoliams juoką kelianti nyki, velionių daiktais užversta senienų krautuvės kertė. Vėliau, trisdešimt septynerių Gertui nusipirkus nuosavą namą, – svetainė, kurioje be gausybės įvairaus senumo bei dydžio sofų ir nešvaros, nosį riečiančios smarvės daugiau nieko nėra.      Šis liesas, kaimynų išprotėjusiu vadinamas vyras kitaip suvokia ir laiką, jo vertę: dar besimokant mokykloje, srūvantis laikas jam reiškė sielos kelią arba daiktų amžių. Daug vėliau, suradus svarbiausią savo gyvenimo tikslą, laikas jo pasaulyje imamas skaičiuoti iš sofų gaminamais instrumentais – vienas smuikas ženklina dvi akimirksniu sutirpusias savaites.      Tačiau visų gražiausia romane man – mažytis, tylutėliai tūnantis, o kilus menkiausiam pavojui – iš baimės net apmirštantis paršelis, vardu Sinatra, savo nuolankumu nepaprastai primenantis D. Kajoko pamiltą kurčiąjį asilėlį. Didžiausia šio gyvulėlio keistenybė – gausioje muzikos įrašų kolekcijoje surasti visas vinilines Franko Sinatros plokšteles ir, po vieną įsikandus, atnešti. Paršelis ir raudančio smuiko muzika Gertą išmoko Kito balse išgirsti skausmą, vienatvę ir liūdesį. Vis dėlto kaip gerai, kad jis nebe prišnerkštoje sendaikčių krautuvėlėje, o voliojasi saulėtuose paežerės melduose ir džiaugiasi laisve!      Nuo pašiūrės stogo liūdnai į dangų žvelgiantis ir skrydžio besiilgintis bevardis pašto balandis Gerto pasaulyje – daugiau nei paukštis. „Jis – beveik smuikas“ (p. 131), amžinai keliaujantis iš kokio nors šalies balandininko, kuriam ką tik buvo padovanotas, į gimtąją pašiūrę Gerto namų kieme.      Visgi tai ne detaliai autizmą aprašantis medicinos vadovėlis, o grožinės literatūros tekstas, meniškai, nevengiant sąmojo ir net ironijos blykstelėjimų, iliustruojantis nelengvą gyvenimą su kitokiu žmogumi. Žmogumi, kuris pats niekada neprovokuoja situacijų, tačiau nesuprasdamas visuotinai priimtų elgesio taisyklių, tiesiog kitaip elgiasi.      Knyga skirta kiekvienam, literatūros pasaulyje ieškančiam ne trivialaus pasiskaitymo, o pirmiausia prasminės gelmės, kiekvieną kartą vis iš naujo paėmus į rankas knygą, įkvepiančios apmąstyti, ar mokame gyventi greta kitaip mąstančių, kitaip pasaulį suvokiančių, ar visada su jais elgiamės taip, kaip norėtume, kad ir kiti su mumis elgtųsi.      Kadaise F. Kafka savo dienoraštyje rašęs, kad žmogaus gyvenimas teka niekieno nepastebėtas, įsimenamos tik retos, ypatingos akimirkos[1], kartkartėmis aplankantys „kito pasaulio" blyksniai, kurių nutviekstas keistuolis Gertas sofą paverčia smuiku, smuiką – siela, o savo pirštus – sparnais... II kurso literatūrologijos magistrantė Vilma Ščerbinskaitė 2017 m. birželis [1] Kafka Franz, Dienoraščiai. 1910-1923, iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, p. 400.      
    Rolando Rastausko „Trečias Tomas“: kitokia knyga Rolandas Rastauskas Trečias tomas Vilnius: Apostrofa, 2015, 240 p.    Neseniai pasirodžiusi Rolando Rastausko, arba dar kitaip vadinamo RoRa, trečioji esė knyga „Trečias Tomas“ skaitytojui palieka įdomų jausmą. Tarp gausybės rašytojų ir poetų kūrinių šio rašytojo tekstai visada sau atranda unikalią vietą, nes R. Rastauskas sugeba balansuoti tarp meninio teksto grožio ir gerai įvaldytos esė žanro. Esė knyga yra suskirstyta į tris dalis. Pirmoji pavadinta „Poeto Griuvėsio sugrįžimas“ yra tarytum kertinis akmuo, sudarantis trečdalį knygos. Šis didelis esė tekstas labai primeną novelę, nes pasakotojas nuolatos laviruoja tarp gausybės įvykių ir apmąstymų, kurie lyg tinklas apgaubia visą tekstą. Temų, dominuojanti tekste yra atmintis ir prisiminimai. „Su savo atmintimi esu išmokęs elgtis kaip aktorius su nebevaidinamo spektaklio tekstu – vienu valios judesiu išjungti visas tiradas bei replikas“ (p. 29). Visi tekste aprašyti įvykiai yra jau praėję ir aprašyti būtuoju laiku. Pagrindinis knygos veikėjas dažnai klaidžioja tarp tokių personažų kaip poetas Griuvėsis, aktorė Binoškė, detektyvas Derekas, kurie padeda išlaikyti naratyvo liniją tarp konkrečių įvykių ir kultūrinių realijų analizės. Pasitelkdamas atminties istorijas RoRa randa amžinųjų vertybių kvestionavimo ir konkrečių įvykių, su kuriais dažnai susiduria ir skaitytojas, sąlyčio tašką. Iškyla tokie vaizdai: pagrindinio veikėjo įvykių stebėjimas Frankfurto oro uoste, naktinės išgertuvės, atpažįstami ir neišprususių lietuvių personažai. Šiuos paveikslus atpažįsta dažnas skaitytojas. Pasakotojas šiuos paveikslus supina šiuos paveikslus su savo apmąstymais: „Dievo tu nemyli, Erode, - atsiliepė Griuvėsis. – Tavo Dievas dirba Kryžių kalno apsauginiu...“ (p. 38). Šiuolaikiniai dievai gyvena materialiose vertybėse. Antroji knygos dalis, prasidedanti esė „Traukinių žymėjimas Paryžiuje“, yra tarsi traukinys, sudarytas iš daugybės peronų, kurių kiekviename užrašytos nedidelės smulkesnės esė. Šiuose smulkesniuose tekstuose pasakotojas yra sutelkęs įvairių kelionių patirčių. „Karštis atvėsina galvas: staiga išvysti tai, į ką ankščiau, regis nebūtum atkreipęs dėmesio“ (p. 49). Pasakotojas riša mitus, poetinę tikrovę su realybe. Tekstai primena magiškąjį realizmą, tik užuot realybę suliejęs su antgamtiniu neapčiuopiamu vizijų pasauliu, panaudojama visa postmodernioji kultūros įvairovė. Kartais pasakotojas išsiduoda ir istorijose pasirodo minčių, kurios, berods, taikliai nusako R. Rastausko knygos esmę: „...visos mitologijos atgyja ir veikia tik praeities sąskaita ir veikia tik praeities kryptimi. O didžiuma mūsų gyvenimo pašnekesių yra tų mitologijų tikrinimas bei lyginimas“ (p. 54) Paskutinė, trečioji knygos dalis, yra sudaryta iš daugybės smulkių tekstų, kurie neturi vieno aiškaus žanro. Ten galima rasti miniatiūrų, dedikacijų ar tiesiog tekstukų, kurie užfiksuoja didesnius ar mažesnius gyvenimo fragmentus. R. Rastauko kalba yra spalvinga. „Žibintininke“ pagrindinis veikėjas alegoriškai uždega ne tik dujinius žibintus, bet ir žvaigždes bei naujas pažintis, naktinius pasisėdėjimus bare, ir visa tai lydi lengva autoironija, nes pasakotojas, permąstydamas įvykius, negaili ir savęs. Rolando Rastausko knyga yra kitokia, nes jo esė gausu kultūrinių įvykių ir prisiminimų, kurie yra kupini gyvybės: „Būti artistu reiškia būti menininku, puikiu aktoriumi, kuris neslepia, kad vaidina, ir nevaidina, kad gyvena“ (p. 215). Autorius, kurio tekstuose, kaip galima spėti, gana daug autobiografinių detalių, lengvai nardo tarp itin gyvų personažų, kasdienių kultūrinių realijų. Knygoje į akis krinta labai didelis žargono, naujadarų bei svetimų kalbų žodžių kiekis, o tai kartais, atsiradus didesnei jų sangrūdai, apsunkina tekstą ir sumažina skaitymo malonumą, bet tai yra kompensuojama itin įvairiapusiškais ir gyvais siužetais. II kurso literatūrologijos magistrantas Karolis Pikelis 2017 m. gegužė