Moters kūnas lietuvių moterų prozoje (XX a. pabaiga)

 

Solveiga Daugirdaitė

Santrauka

 

Straipsnyje apžvelgiamas požiūris į kūną XX a. pab. lietuvių moterų prozoje. Autorė teigia, jog lietuvių prozą suformavo moterys rašytojos XIX a. pabaigoje, įsitraukusios į tautinio atgimimo sąjūdį. Jos savo kūrinių herojes vaizdavo siekiančias aukštų dvasinių idealų, savo ir savo šalies gerovės, kovojančias su patriarchaline priespauda (Žemaitė, Šatrijos Ragana, Petkevičaitė-Bitė). Ši tradicija iš esmės buvo tęsiama autorių, į prozininkių gretas įsijungusių pačioje XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje (Vidmantė Jasukaitytė, Dalia Urnevičiūtė ir kt.). Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio, debiutavus Jurgai Ivanauskaitei, Zitai Čepaitei, Jolitai Skablauskaitei, moterį idealizuojantis vaizdavimas ėmė keistis: kalbant krikščionybės simboliais, „madonas" ėmė keisti „pasileidėlės". Apibendrinant teigiama, jog šiuolaikinių moterų rašytojų herojės yra vaizduojamos kaip nekenčiančios savo moteriškų kūnų (menstruacijos - skausmingos ir žeminančios); kaip „neturinčios motinų", t. y. motinos neminimos arba veikia represyviai; meilė keičiama seksu, kontracepcija neminima. Vaizduojamos herojės - jaunos, bevaikės (gimdymą Z. Čepaitė mini kaip atgrasų per TV matytą reginį). Straipsnyje daroma prielaida, jog daugumos moterų prozos herojų tapatybė sutampa su „moterų žurnalų" siūlomu modeliu, matrilinijiniai literatūriniai ryšiai sunkiai įžvelgiami.