batika 6
Irena Šimkutė su savo mokytoju tapytoju Sigitu Prancuičiu - batika 6
Rugpjūčio 19 dieną Šiaulių universiteto dailės galerijoje atidaryta Irenos Šimkutės (Šaparnienės) tekstilės darbų paroda „Windows 1961“. Universiteto galerijoje tekstilės paroda eksponuojama pirmą kartą po 2012 m. pastato rekonstrukcijos.
 
Čikagoje (JAV) nuo 1992 metų gyvenanti ir kurianti menininkė savo darbus Šiauliuose (ir apskritai Lietuvoje) eksponuoja taip pat pirmą kartą. Ši paroda, anot I. Šimkutės, – tai dovana gimtajam miestui, tėvams ir čia likusiems draugams.
 
Irena Šimkutė 1986 m. baigė architektūros studijas tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI). Išvykusi į JAV, užsiėmė kūryba. Nuo 2000 m. menininkė dalyvauja parodose (Čikagoje, Denveryje, Naujajame Orleane, Majamyje, Tampoje, Sankt Peterburge ir kt.) ir projektuose, bendradarbiauja su Jackson „Junge“ galerija Čikagoje ir „Petter“ galerija Douglase, Mičigano valstijoje.
 
Parodoje „Windows 1961“ I. Šimkutė eksponuoja darbus, sukurtus per paskutinius trejus metus, kuriuose daugiausia matomos JAV miestų ar tiltų konstrukcijos, atliktos fotografijos ir batikos technika ant šilko, taip pat yra keletas abstrakčių kompozicijų, portretų. Įdomi parodos detalė: beveik pusė tekstilės darbų eksponuojama lietuviškų langų rėmuose – tai tarsi autorės užuomina apie gimtinės ilgesį ir apie lengvai įveikiamus laiko ir vietos barjerus.
 
Irena Šimkutė pasakoja apie savo parodą ir nenuspėjamą kūrybos procesą.
 
– Ar seniai užsiimate batika?
– Jau daugiau kaip 25-erius metus. Ir labai tuo džiaugiuosi. Aš, sąžiningai pasakysiu, turiu priklausomybę batikai. Dar studijuodama architektūrą ja susidomėjau. Viena draugė parodė, kaip tai daroma. Na, aš ir „užsikabinau“, o mano pomėgis tapo viso gyvenimo veikla.
 
– Sakote, kad batika yra nenuspėjamas procesas.
– Iš tikrųjų batikos kūrimo procesas kupinas netikėtumų, tai tarsi muzikavimas dviese pasirinkta tema su laisvomis variacijomis. Čia svarbu neperspausti, nesikišti per daug į procesą.
 
– Kas būtent jus žavi šiame kūrybos procese?
– Priminsiu, kad batikos technika yra labai sena, kilusi iš Indonezijos. Klasikinė batika kuriama naudojant vašką, natūralius dažus, kurie specialiais štampais paskleidžiami audinyje, sukuriant įvairius autentiškus raštus. Iš tos senosios technologijos aš perėmiau ne viską, tik vašką – tradicinę medžiagą, kuri reikalinga fiksuoti dažams. Tačiau tradicinė batika man nebuvo labai įdomi, aš pradėjau ieškoti naujų galimybių, eksperimentuoti ir taip atradau fotografijos ir batikos sintezę.
 
Įdomiausia man kuriant batikos darbus yra dengti baltą foną vis kitos spalvos sluoksniu ir gėrėtis besiformuojančiu vaizdu, stebėti, kaip jis kinta. Batika tuo ir žavi, kad neįmanoma šimtu procentu nuspėti rezultato. Niekada tiksliai nežinau, kokį kontūrą sukurs juodi dažai, kaip suskils vaškas, kokios atsivers dažų kombinacijos, ar nesugadins audinio netyčia išsilieję taškučiai, susiformavusios ertmės. Vienu žodžiu, visuomet lieka vietos mažam stebuklui. Todėl, kaip sakiau, galima bandyti dirbti pasirinkta tema, bet rezultatas visada bus nenuspėjamas.
 
Tiesa, kartais persistengiu ir rezultatas mane nuvilia, bet dažniau būna priešingai – netikėti dariniai maloniai nustebina.
 
– Ar daug laiko sugaištate vienam darbui sukurti?
– Užtrunka. Aš pati fotografuoju, tačiau ne kiekviena fotografija batikai tinka. Kol subrandinu pagrindinę idėją, kol apgalvoju kompoziciją... Užtrunka. Be to, ne visuose darbuose jungiu batiką ir fotografiją, aš kuriu ir tą klasikinę, su dažais. Bet aš sutinku, kad užtruktų dar ilgiau, jeigu tik rezultatas bus geras... Nepaskubėsi kurdamas batiką, ir neperdarysi, jeigu kažkas nepavyksta.
 
– Ar jaučiatės įvertinta parodų rengėjų ir lankytojų? Juk ne paslaptis, kad į batikos kūrėjus rimtai nežiūrima.
– Iš tiesų, kai užsiminiau tėvynėje, kad galiu surengti batikos parodą, niekas per daug tuo nesusidomėjo. Kitaip yra Amerikoje. Pastebiu, kad žmonėms patinka mano darbai. Ypač tie, kuriuose batika jungiama su metalinės architektūros fotografijos vaizdais. Čia, matyt, architektūros studijų įtaka. Mane žavi metalinės Čikagos tiltų, gaisrininkų kopėčių ir panašios konstrukcijos. Man patinka, kai fotografija batikos dėka tampa dinamiška, t. y. statiškas, fiksuotas vaizdas įgyja savito trapumo, subtilumo. Atsiranda toks gražus žaidimas, toks savotiškas džiazas, intriguojantis žmones. Todėl jie, pamatę mano kūrinius parodose, dažnai manęs teiraujasi, iš kur aš esu, domisi batikos technika, klausia, kur to išmokau.
 
– Ar jūs, kaip menininkė, jaučiatės save realizavusi, ar vis dar ieškote savo kelio?
– Ką jūs, neįmanoma yra pasiekti ribą šioje srityje. Yra begalė galimybių kūrybai. Esu išbandžiusi ir siuvinėjimą, ir fotoemulsiją, tapau ant šilko, naudoju augalų lapus. Čia nėra pabaigos. Man atrodo, aš visada ieškosiu, nes man smalsu, koks bus rezultatas. Net tas pačias medžiagas ir technologiją naudodama aš kiekvieną kartą gaunu naują rezultatą, ir tas netikėtumas, kaskart atsiverianti paslaptis mane skatina nesustoti. Man tai – amžinas eksperimentas.
 
Irenos Šimkutės batikos paroda „Windows 1961“ bus eksponuojama iki rugsėjo 6 dienos.

Kalbėjosi L. Juzulėnienė
Antano Šerono nuotr.

batika 1
batika 1
batika 5
batika 5
batika 2
batika 2
batika 7
batika 7
batika 3
batika 3
batika 4
batika 4
Grįžti