foto 2

foto 2
Specialiojo ugdymo – logopedijos studentė Emilija Vaičkutė užsikrėtė noru keliauti ir pažinti. Erasmus mainų programoje dalyvavusi studentė savo tarptautinę patirtį pradėjo studijomis Milano Bicocca universitete, vėliau pasirinko studijas Belgijos Thomas More aukštojoje mokykloje, o praktiką atliko Portugalijoje. Merginą viliojo Italijos kultūra, todėl noras ten nuvykti įkvėpė drąsos. Dabar E. Vaičkutė tikina, kad tai buvo viena geriausių patirčių jos gyvenime. Antrą kartą renkantis šalį merginai buvo sunku apsispręsti. Studentė jautė nostalgiją Italijai, pamilo Milaną, kultūrą, įgijo naujų draugų. Ten viliojo ir lengvos studijos italų kalba, pramogos ir kelionės. Tuo tarpu Belgija jai buvo visiškai nauja, įdomi, tačiau svetima kultūra, tad trikdė nežinomybė.
Galiausiai pasirinkusi Belgijos Thomas More aukštąją mokyklą mergina taip pat nepasigailėjo: nors mokytis teko tikrai daug, spėjo ir pakeliauti. Tačiau visų svarbiausia, tikina E. Vaičkutė, kad būtent čia sukaupė neįkainojamą žinių bagažą. Thomas More aukštojoje mokykloje patraukliai sudaryta studijų programa, skirta tik Erasmus studentams ir paskaitos vyksta anglų kalba. Šiuo metu ketvirtame kurse studijuojanti mergina džiaugiasi, kad pavyko išlaikyti visus egzaminus ir grįžti be akademinių skolų, o universitete įskaitė visus Belgijoje studijuotus dalykus.

Kur teko gyventi? Kokios ten gyvenimo sąlygos, studentų gyvenimas?
Italijoje gyvenau studentų bendrabutyje, nutolusiame apie 200 metrų nuo universiteto. Mokėjau 300 eurų per mėnesį. Brangu, tačiau viskas įskaičiuota. Valytojos kas dvi savaites išvalydavo kambarį, kas savaitę duodavo švarią patalynę, rankšluosčius. Bendrabutis labai tvarkingas, jame yra kavinukė, studijų ir poilsio kambarys, sporto klubas, kuris kainavo vos 16 eurų už visą laikotarpį, kuriuo gyvenau bendrabutyje. Virtuvės su didžiuliais langais, pro kuriuos giedromis dienomis matydavosi kalnai.
Belgijoje, prieš atvykdamos su dar dviem lietuvėmis, ieškojome nuomojamo buto pagal universiteto nurodytus kontaktus. Nuomojomės nedidelį vieno kambario butą, turėjome savo vonią ir virtuvę, atskirą kambarėlį rūbinei. Gyvenome studentų name, bet ne bendrabutyje. Mokėjome kiekviena apie 220 eurų per mėnesį. Gyvenome pačiame Antverpeno centre – tai antras pagal dydį Belgijos miestas. Po kiek laiko nusipirkome dėvėtus dviračius, tai labai populiari transporto priemonė Belgijoje, ir kasdien važiuodavome į savo fakultetą apie 15 minučių.

Kokie tavo įspūdžiai: kas labiausiai patiko, o kas nepatiko?
Erasmus patirtis Italijoje paliko neišdildomą įspūdį. Pastebėjau tendenciją, kad pirmoji Erasmus patirtis studentams būna pati įsimintiniausia, užkrečia noru ir toliau ieškoti tarptautinių patirčių, kelionių, pažinčių. Italijoje man patiko viskas: oras, besišypsantys žmonės, nuostabi architektūra, gražiai skambanti kalba, skanus maistas, aperityvai. Turėjome puikų mentorių, kuris organizavo daug socialinių, kultūrinių renginių, vakarėlių. Susiradau draugų, su kai kuriais jų palaikau ryšius iki dabar. Tiesiog įsimylėjau Italiją, po to buvau sugrįžusi dar du kartus – vasaros darbui ir aplankyti draugų. Tikiuosi dar ne kartą ten sugrįžti. O kas nepatiko? Tai, kad ši patirtis baigėsi.
Belgijoje labiausiai patiko belgiški vafliai, bendravimas su kitais Erasmus studentais, laikas praleistas su užsieniečiais, kelionės. Gražus ir Antverpenas, smagu buvo kas dieną juo važinėti dviračiais. Universitetas palepindavo nemokama kava, vaisiais. Galėjome beveik nemokamai lankyti zumbos, jogos ir kitus sporto užsiėmimus. Patiko ir pačios studijos, aplankėme daug mokyklų, ligoninių, susipažinome, kaip logopedai dirba Belgijoje. Čia nepatiko lietus ir didelis studijų krūvis.

O kaip pačios studijos, mokymo metodai, dėstomi dalykai, dėstytojai?
Italijoje daug teorijos, mažai praktikos. Italai studentai mokosi labai daug, ruošiasi galutiniams egzaminams. Jei neišlaiko vieno egzamino, patiria daug streso, tenka laikyti iš naujo. Čia mažai tarpinių atsiskaitymų. Lietuvoje turime daug projektų, namų darbų, taigi, daug tarpinių atsiskaitymų, todėl pusę ar net daugiau balo susirenkame ir egzaminas tiek daug nesveria.
Erasmus studentams daug vargti nereikia, nes dėstytojai nelabai gerai kalba angliškai, o paskaitos buvo italų kalba. Taigi, susitarėme su dėstytojais, kad mokysimės savarankiškai, paskaitų beveik nelankėme. Jie davė darbų, nurodė knygas, egzaminus laikėme anglų kalba žodžiu – tai buvo nauja. Keturis dalykus mokiausi maždaug tokius pat, ką tuo metu turėjau mokytis Lietuvoje, taigi grįžus juos įskaitė, o pažymiai buvo labai geri, beje, ten 30-balė sistema.
Būdama Italijoje turėjau atsiskaityti ir kelis Lietuvoje studijuojamus dalykus, tačiau Šiaulių universiteto dėstytojai labai supratingi, todėl mokantis užsienyje paprašė atlikti keletą darbų, kai tuo metu grupės draugai Lietuvoje lankė paskaitas, atlikinėjo visas užduotis. Italijos trūkumas – viskas vėluoja, net dėstytojai į paskaitas, egzamino teko laukti ilgai, nes visi studentai buvo pakviesti vienu laiku, o jei tavo pavardė prasideda V raide... Italams trūksta konkretumo, organizuotumo, dėl šių trūkumų teko patirti įvairių nesklandumų, tačiau ilgainiui tai priėmėme kaip šios kultūros dalį.
Belgijoje puiki sistema, viskas laiku, puiki organizacija, dėstytojai aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje ir su studentais, negaili ir dalijasi visa paskaitose demonstruojama medžiaga. Turėjome internetinę erdvę, kur būdavo įkeliama visa paskaitų medžiaga, naujienos. Su dėstytojais galėjome bendrauti elektroniniu paštu. Tvarkaraštis keisdavosi beveik kas savaitę, tai buvo neįprasta ir trukdė planuoti keliones. Čia egzaminai vyksta žodžiu, tik keletas raštu.
Labai nustebau, kuomet kai kurie dėstytojai išgyrė mano atsakymus ir žinias egzamino metu, tačiau toli gražu negavau aukštų balų, nors tikėjausi ko kito. Čia vyrauja 20-balė sistema, tad išvertus balus į lietuviškus pažymius nebuvo taip jau blogai. Dėstytojai davė įvairių užduočių, grupinių darbų, taigi mokymo metodai panašūs į Lietuvos. Įdomu buvo palyginti, kaip logopedai dirba skirtingose šalyse, nes žiniomis dalijomės su logopediją studijuojančiomis merginomis iš Olandijos, Maltos, Čekijos, Portugalijos, Vokietijos.

Praktiką atlikai Portugalijoje. Kur ir ką teko dirbti?
Išvykau kartu su drauge su kuria mokiausi ir Italijoje. Du mėnesius dirbau Aveiro profesinėje mokykloje su intelekto ir kitų negalių turinčiais mokiniais. Pamačiau kaip atrodo inkliuzinė mokykla, kur mokosi įvairūs mokiniai. Keturias dienas per savaitę nuo 9 iki 18 val. padėdavome specialiesiems pedagogams pamokų metu.
Pačios organizuodavome įvairias veiklas: kultūrines, sportines, relaksacines. Teko mokyti paauglius gaminti kugelį, kepti obuolių pyragą, mokyklos mugei paruošėme lietuvišką tinginį. Kartu su mokiniais teko vykti į karinę bazę ir ten smagiai praleisti laiką atliekant įvairias kariams skirtas užduotis. Eidavome į mokyklos daržą, lydėdavome mokinius į baseiną.
Vis dėlto mokykla pasirodė gana neorganizuota, pedagogai dažnai būdavo užsiėmę kažkokių dokumentų tvarkymu, darbu kompiuteriu, o mokinius palikdavo be veiklos nuobodžiauti.

Kokią patirtį sukaupei, ką naujo sužinojai, išmokai studijų ir praktikos svetur metu? Kaip jos pakeitė tavo požiūrį, ateities planus?
Sužinojau apie kitas kultūras, kitų šalių tradicijas, pramokau naujų kalbų, labai pagerinau anglų kalbos žinias, dabar be kompleksų galiu kalbėtis angliškai. Sužinojau apie švietimo sistemas kitose šalyse, palyginau logopedo darbo specifiką įvairiose šalyse, įgijau daug logopedinių žinių Belgijoje. Išmokau greičiau prisitaikyti prie naujos aplinkos, įgijau daugiau savarankiškumo ir praktinių įgūdžių: dabar žinau, kaip tvarkyti įvairius dokumentus, kaip ieškoti pagalbos ar informacijos, planuoti keliones pigiau, daug geriau išmanau transporto sistemą: kaip keliauti lėktuvais, metro.
Šios patirtys mane užkrėtė noru keliauti ir sutikti dar daugiau įvairių žmonių, vietų, išragauti naujo maisto, išbandyti naujus dalykus, atrasti kitokias tradicijas, mokytis naujų kalbų. Šiuo metu ieškausi darbo užsienyje, domiuosi įvairiomis darbo ir savanorystės programomis. Taigi ateities planai ir požiūris iš tiesų pasikeitė.

Nemaža dalis studentų, norinčių tiek studijuoti, tiek praktikuotis svetur, nežino nuo ko pradėti, baiminasi, kas jų laukia. Papasakok eigą, kaip vyksta visas procesas čia, Lietuvoje, ir kas laukia studentų išvykus?
Pirmiausia reikia gauti kontaktus tų, kurie jau turėjo šią patirtį. Jei vyksti į universitetą Prahoje, tuomet pasikalbėk su studentais, kurie ten jau buvo, o jie viską ir papasakos, duos auksinių patarimų. Visus žingsnius paaiškina tarptautinių ryšių koordinatorius, paaiškina, kaip užpildyti dokumentus. Tai nėra taip sunku, nors reikalauja kantrybės. Vėliau svarbu kontaktuoti su koordinatoriumi universitete į kurį išvyksta studentas, pasirūpinti, kad kas nors pasitiktų atvykimo dieną. Jei dalyvauji Buddy programoje, tuomet gausi mentorių, kuris neretai pasitinka pirmąją dieną, viską aprodo ir paaiškina.

Kai kurie nerimauja dėl finansinių galimybių – nors skiriamos stipendijos, tačiau ar jos užtenka gyvenant ten?
Kiekvieno poreikiai skirtingi, vieni išleidžia daugiau, kiti mažiau. Man asmeniškai Erasmus stipendijos pinigų užteko, dar gavau stipendiją iš universiteto, tačiau tėvų ar savo santaupų iš viso neteko išleisti. Keliavau daug, nebadavau, taigi smarkiai neišlaidaujant tikrai stipendijos užtenka.

Kam būsimi Erasmus studentai turi būti pasiruošę vykdami studijuoti ar praktikuotis į svečią šalį?
Nuotykiams, naujiems draugams, kelionėms, nepamirštamiems įspūdžiams, bet taip pat ir netikėtiems iššūkiams: gal gausi keistą kambarioką, gal internetas neveiks savaitę, gal dėstytojas nekalbės angliškai, gal pasiklysi dideliame mieste, pamesi piniginę... Bet sugrįžus į Lietuvą tokias situacijas prisimename su šypsena: jos ugdo, išmoko naujų dalykų, drąsos, pasitikėjimo savimi.

Kaip sekėsi įveikti kalbos barjerą?
Pirmoji savaitė Italijoje buvo sunki. Klausiau savęs, kodėl, atrodo, visi už mane kalba angliškai geriau, kodėl negaliu surasti reikiamų žodžių, negaliu greitai išreikšti minties, tačiau jau po kelių savaičių kalbėjau angliškai nebegalvodama, ar darau klaidų, svarbiausia, kad aš supratau kitus, o kiti ¬– mane. Erasmus'e visi yra vienodi, niekas tavęs nesmerkia, kai nerandi žodžio ar pavartoji ne tą laiką. Vėliau ėmiau kalbėti sklandžiau, greičiau, pagausėjo žodynas. Vykstant į Belgiją ir Portugaliją tokių bėdų nebepatyriau, nes tiesiog pripratau kalbėti angliškai. Pati jaučiu, kad vis dar darau įvairių klaidų, bet svarbiausia – susikalbu.

Kaip skirtingose šalyse priimami studentai užsieniečiai?
Erasmus studentų didžiulėse Italijos Bicocca universiteto auditorijose yra mažuma, taigi dėstytojai nelabai kreipia dėmesį, Erasmus studentai patys turi ateiti pas dėstytoją ir prašyti užduočių, derintis dėl atsiskaitymų formos ir pan. Italai studentai nors ir prastai kalbėjo angliškai, tačiau ko nors paklausus, ar paprašius pagalbos visada stengdavosi padėti, paaiškinti. Keletas geriau kalbančių angliškai studentų net patys pasiūlė savo pagalbą paskaitų metu, davė savo kontaktus.
Belgijoje, Antverpene – tautų katilas. Nesuprasi, kuris belgas, o kuris užsienietis, todėl tolerancijos lygis labai aukštas. Su vietiniais studentais daug neteko bendrauti, bet niekada jokios diskriminacijos neteko patirti ar pamatyti. Dėstytojai labai draugiški, visada siūlo savo pagalbą.

Koks buvo tavo laisvalaikis? Koks apskritai ten studentų gyvenimas, tradicijos?
Italijoje laisvalaikio turėjau daug: galėjau išsimiegoti, sportuoti lauke ar sporto klube, kartais su drauge įsėsdavome į bet kurį tramvajų ar metro ir žiūrėdavome, ką naujo atrasime dideliame Milano mieste, nemažai keliavau ir po kitus Italijos miestus, dalyvaudavau mentorių organizuojamuose renginiuose: muziejai, kelionės, vakarėliai, socialinės akcijos, tarptautinės vakarienės, sporto renginiai. Italija buvo tikras pramogų šaltinis. Studentai čia mėgsta klubus ir šokius, populiarūs aperityvai, kurie vienareikšmiškai priverčia priaugti svorio.
Belgijoje laisvalaikio turėjau išties mažiau, tačiau du-tris kartus per savaitę eidavau sportuoti, važinėjau dviračiu, aplankėme keletą Belgijos miestų, pakeliavome ir kaimyninėse šalyse, ėjome į baletą, teatrą, muziejus, namuose rengdavome tarptautines vakarienes. Čia populiarūs barai ir alus. Deja, pub'ų kultūra man nepatiko, pasigedau ispaniškos muzikos ir šokių, kas labai populiaru Italijoje.

Minėjai, kad teko daug keliauti. Kas kelionėse labiausiai sužavėjo?
Keliavau iš tiesų daug. Atradau kvapą užgniaužiančių vietų, sutikau įdomių žmonių. Viena įsimintiniausių akimirkų buvo, kai su draugais stebėjome saulėlydį Florencijoje skambant gitarai. Taip pat prisimenu dieną, kai su drauge šokome iki paryčių, o naktį nakvojome paplūdimyje po šiaudiniais skėčiais... Arba kai Romoje apsistojome pas labai svetingą senyvo amžiaus šeimą ir sėdint prie gausaus vakarienės stalo juodaodis pasakojo apie savo gyvenimą Afrikoje. Ir dar daug tokių nuotykių...

Dovilė Cicėnaitė-Kaveckienė, vyresn. specialistė komunikacijai
Emilijos Vaičkutės asmeninio archyvo nuotraukos

milan 1
milan 1
milan 5
milan 5
milan 4
milan 4
milan 6
milan 6
milan 2
milan 2
milan 7
milan 7