Pirmą kartą atliktas LDK reformatų lietuviškų raštų morfologijos ypatybių tyrimas

Pirmųjų rašytinių lietuvių tekstų, kurių kartais nėra žinomi net autoriai, tyrimai yra apgaubti mistikos aureole ir gali atskleisti labai daug. Anot Šiaulių universiteto mokslininko Kęstučio Dambrausko, jie parodo, kaip formavosi mūsų rašomoji kalba, o atlikus morfologijos tyrimus galima nustatyti ir leidinio autorystę.

„Pavyzdžiui, jeigu Jūs mėgstate rašyti žodį eik, o aš dažniau tekstuose rašau eiki, vartoju ilgesnę formą, tai jau autorinė mūsų raštų kalbos ypatybė – skirtumas, kuris gali būti svarbus, jeigu nežinoma, kas teksto autorius arba abejojama autoryste“, – sako K. Dambrauskas, daktaro disertacijos „Morkūno Postilės autorystės problema: XVI a. LDK reformatų lietuviškų raštų lyginamasis morfologijos tyrimas“ autorius.

damb 6

damb 6
Apie tai, kuo šis darbas išskirtinis ir kaip atrodo tokio tyrimo eiga, pasakojo neseniai daktaro disertaciją Šiaulių universitete apsigynęs mokslininkas K. Dambrauskas.

Kas paskatino domėtis būtent šia tema?

Reikėtų atvirai pasakyti, kad šia tema domėtis paskatino prof. dr. Bronius Maskuliūnas. Puikiai atsimenu, kai dar studijuodamas magistrantūroje profesoriui per jo dėstomas paskaitas užsiminiau, kad norėčiau studijuoti doktorantūroje. Jis kaip tik tais metais, kada aš baigiau magistro studijas, buvo paskelbęs keletą temų stojantiems į doktorantūrą. Su profesoriumi susitikau vasarą iškart po magistrantūros studijų. Pasikalbėjome apie galimybes rašyti disertaciją, o joje tyrinėti senuosius lietuvių raštus.

Pradžioje į juos žvelgiau atsargiai. Mano bakalauro ir magistro darbuose buvo atliktas reklamų tyrimas. Senieji raštai man atrodė gana tolima galaktika – tai tarsi žingsnis nuo modernumo prie senovės. Juolab, kad nebuvau baigęs grynosios lietuvių filologijos, baigiau lietuvių filologiją ir ryšius su visuomene, abejojau savo galimybėmis tyrinėti senąją lietuvių raštiją. Visgi ryžausi įbristi į šią upę.

Profesorius man daug padėjo, mes dažnai susitikdavome ir bendraudavome, aš su juo konsultavausi, teko perskaityti nemažai literatūros apie senuosius lietuvių raštus. Juos mano disertacijos mokslinis vadovas jau buvo nemažai tyrinėjęs. Aš pratęsiau profesoriaus darbus.

Iki šiol nebuvo žinoma, kas tikrasis vadinamosios Morkūno Postilės vertėjas, diskutuota, kad prie vertimo galėjo prisidėti kitas LDK reformatas Merkelis Petkevičius. Mano disertacija turėjo padėti į šiuos klausimus atsakyti.

Senųjų raštų tyrimas yra labai įdomi kalbotyros tyrimų kryptis. Nors pradžioje gana sunkiai sekėsi rašyti doktorantūros projektą, po to situacija pagerėjo, pradėjau labiau tikėti savimi. Labai apsidžiaugiau, kai tikslas buvo pasiektas – įstojau į doktorantūrą. Visada mėgstu savo pradėtus darbus užbaigti – tad ir disertaciją pradėjau rašyti ir baigiau.

Kodėl apskritai svarbu tyrinėti senuosius raštus ir konkrečiai Jūsų pasirinktus?

Tai mūsų valstybės praeitis, istorija. Mūsų kalbos pirmieji nedrąsūs žingsniai. Lietuvių senieji raštai atskleidžia, kaip formavosi lietuvių rašomoji kalba. XVI a. LDK reformatų lietuviški raštai – nedažnas kalbotyros tyrimų objektas, iki šiol ypač mažai buvo tyrinėta vadinamoji Jokūbo Morkūno Postilė.

Reiktų išskirti prof. dr. Broniaus Maskuliūno indėlį į šių raštų tyrimą. Profesorius viename iš savo tyrimų yra parašęs, kad XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalvinų lietuviškų leidiniųdamb 1

damb 1
apeiti negalima ir būtina juos tyrinėti, nes jų apimtis didelė, jie yra dalis mūsų senosios raštijos.  

Disertacijos tikslas – remiantis morfologijos ypatybėmis nustatyti Morkūno Postilės autorystę ir santykį su Merkelio Petkevičiaus Katekizmu, išsiaiškinti, ar visos trys Postilės dalys verstos to paties asmens.

Papasakokite, kaip atrodo tokio tyrimo eiga?

Pirmiausia norėčiau supažindinti su savo tyrimo šaltiniais – tai 1598 m. išleistas Merkelio Petkevičiaus dvikalbis (lenkų-lietuvių) Katekizmas ir 1594 m. Mikalojaus Rėjaus Lenkiškos postilės 1600 m. vertimas Postilla lietuviška, priskiriamas Jokūbui Morkūnui. Siekdamas, kad rezultatai būtų kuo patikimesni, stengiausi išlaikyti panašią tyrimo imtį.

Tyrinėjau Petkevičiaus Katekizmą, dalį Postilės I dalies ir II dalių teksto ir III dalį. Perskaičiau kitų tyrėjų darbus, pastebėjau, kad morfologijos tyrimas gali padėti nustatyti leidinio autorystę. Teko iš tekstų išrinkti daug įvairių morfologijos ypatybių.

Populiariai kalbant – sėdėjau su pluoštu senųjų raštų lapų ir juose žymėjausi įvairias žodžių formas. Vėliau jas skaičiavau ir lyginau, pvz., kiek vienų formų pavartota Katekizme ir Postilėje, koks jų santykis. Didelis dėmesys skirtas ilgesnėms ir trumpesnėms žodžių formoms. Pavyzdžiui, jeigu Jūs mėgstate rašyti žodį eik, o aš dažniau tektuose rašau eiki, vartoju ilgesnę formą, tai jau autorinė mūsų raštų kalbos ypatybė – skirtumas, kuris gali būti svarbus, jeigu nežinoma, kas teksto autorius arba abejojama autoryste.

Taigi, jeigu vienų žodžių formų tekste aptinkama daugiau, o kitame – mažiau, tai liudija tam tikrus skirtumus, kurie yra svarbūs nustatant autorystę. Kiekviename disertacijos skyriuje buvo aprašomas atitinkamų morfologijos ypatybių vartojimas tiriamuose šaltiniuose. Mano tirti šaltiniai yra vertimai iš lenkų kalbos. Aš analizavau, kaip morfologijos ypatybes veikė vertimas iš lenkų kalbos. Disertacijos ašis – būdingiausių morfologijos ypatybių lyginimas ir jų vartojimo santykio šaltiniuose nustatymas.

Kuo šis darbas yra išskirtinis? Ką mokslinis tyrimas parodė, kokie jo rezultatai?

Jame pirmą kartą atliktas būdingiausių XVI a. LDK reformatų lietuviškų raštų morfologijos ypatybių tyrimas. Pavyko atsakyti į aktualų klausimą dėl Postilės vertimo autorystės. Postilę sudaro trys dalys. Mano atliktas tyrimas parodė, kad vieno autoriaus (ar autorių) parengtas Morkūno Postilės I dalies, kito – II dalies vertimas, o MP I dalies vertimą parengęs autorius nėra MP III dalies vertėjas.

Merkelis Petkevičius nėra prisidėjęs prie Postilės I ir III dalių vertimo, o Postilės I ir III dalis vertė skirtingi asmenys. Kiek daugiau klausimų kyla dėl Postilės I ir II dalių. Jas reikėtų dar išsamiau patyrinėti. Kol kas nėra aiškus Postilės II ir III dalių santykis, tad ateityje reiktų tai išsiaiškinti, atlikti išsamesnę Postilės I ir II dalių morfologijos ypatybių analizę.

Reikia paminėti, kad nustatinėjant leidinio autorystę kalbos analizė nėra dažnai taikoma šiam tikslui pasiekti. Aš susikoncentravau į morfologiją, būtent – į būdingiausių morfologijos ypatybių tyrimą. Tokių darbų nedaug ir jie nėra dažnai atliekami, nors yra neatsakytų klausimų.

Ką dar įdomaus pastebėjote?

Pastebėta, kad XVI a. LDK reformatųraštuose vartojamos žodžių sutrumpėjusios / nesutrumpėjusios formos, o jų santykio nustatymas padeda ištirti leidinių autorystę. Originalo, šiuo atvejų – lenkų, kalba beveik neturėjo įtakos verčiamos formos sandarai – sutrumpėjusios / nesutrumpėjusios formos pasirinkimas ir vartojimas lietuviškame tekste buvo vertėjo kalbos ypatybė.

Dar pastebėta, kad vieni vertėjai atitinkamas formas vartojo, kiti – ne. Ankstesni senųjų raštų tyrėjai gana dažnai teigė, kad XVI a. LDK reformatųraštų kalba skurdi, nes ją veikė pažodinis vertimas iš lenkų kalbos. Tačiau tyrimas parodė, kad vertėjai nevengė interpretuoti, jų tekstuose galima rasti vietų, gerokai nutolusių nuo originalo, kitaip tariant, nuo teksto lenkų kalba.

Kuo Jūsų tiriamasis darbas reikšmingas istorijai ir tolesniems senųjų raštų kalbos tyrimams?

Kaip sakoma, negražu girtis, bet tyrimas turi teorinės ir praktinės vertės. Jau buvo minėta, kad XVI a. LDK reformatų tekstai palyginti nedaug tyrinėti. Būdingiausių morfologijos ypatybių tyrimas papildė kitų senųjų raštų tyrimus ir lietuvių kalbos morfologijos raidos tyrinėjimus, atskleidė kai kuriuos senųjų raštų vertėjų kalbos dėsningumus ir skirtumus, padėjo atsakyti į iki šiol aktualų klausimą dėl Postilės vertimo autorystės.

Gana užtikrintai galima teigti, kad Merkelis Petkevičius nėra prisidėjęs prie Postilės vertimo. Tyrimo išvados yra svarbios lietuvių kalbos morfologijai, istorijai, tolesniems senųjų raštų kalbos tyrimams. 

 

Sonata Tenytė
nuotraukos - Tomo Andrijausko

Grįžti